Aleksejus Loktevas yra populiarus sovietų ir rusų aktorius, teatro režisierius. Loktevui buvo suteiktas RSFR nusipelniusio artisto vardas, jis yra SSRS valstybinės premijos laureatas.
Aleksejaus Vasiljevičiaus Loktevo vardas jau seniai įrašytas į šalies kino istoriją. Jaunystėje aktorius vaidino kultiniame filme „Aš vaikštau Maskvoje“ ir garsiajame filme „Atsisveikink, balandžiai!“
Filmo karjera
Būsima garsioji figūra gimė 1939 m. Gruodžio 30 d. Orske. Jo tėvai neturėjo nieko bendra su meno pasauliu.
Vasilijus Ivanovičius, tėvas dirbo inžinieriumi gamykloje, buvo aikštelės vadovas. Nadezhda Aleksandrovna, motina, buvo bibliotekininkė.
Tiesa, jaunystėje būsimo garsaus aktoriaus tėvas dalyvavo mėgėjų spektakliuose, vaidino teatre. Ekskursijos po Uralą metu merginos talentą sužavėjo Maskvos meno teatras, o Nadia buvo pakviesta į Maskvą.
Sūnus talentą paveldėjo iš motinos. Iki 1943 m. Jo tėvas buvo perkeltas dirbti į sostinę. Maskvoje Alioša susidomėjo scenos menu. Teatro studijoje „ZIL“ įvyko jo debiutas.
Berniukas gavo Pinokio vaidmenį, subrendęs Loktevas vaidino Mercutio „Romeo ir Džuljetoje“. Po mokyklos būsimas garsus aktorius įstojo į VGIK. Tačiau bandymas buvo nesėkmingas.
Per metus Aleksejus fabrike dirbo virpikliu. Po metų pareiškėjas tapo veikiančio GITIS skyriaus studentu. Būdamas septyniolikos, menininkas pirmą kartą pasirodė filmo ekrane.
Jis vaidino filme Leonidas Lukovas „Skirtingi likimai“ epizode. Filme „Atsisveikinimas, balandžiai“ studentas vaidino dar studijuodamas pirmaisiais metais. Jis gavo pagrindinį vaidmenį: jis vaidino „Genka“. Pirmąją sėkmę lydėjo darbas Juodojoje žuvėdra, kur Loktevas vaidino revoliucinę, gamybos dramą „Paskutinė duona“.
Tikslo paieška
Po dalyvavimo filme „Aš vaikštau Maskvoje“ 1963 m., Aleksejus išpopuliarėjo. Garsenybė prieš ir po filmo išleidimo Loktevas nesijautė savimi. Jis visada buvo drovus.
Būtent todėl aktorius tobulai tilpo į sostinėje atsidūrusį Sibiro vaikino Volodijos įvaizdį. Veikėjas ir jo menininkas pasirodė daug bendro.
Vienodo 1963 m. Kino judesio aktoriaus kūrybinėje biografijoje nebebuvo. Jis vaidino karinėje dramoje „Pirmasis sniegas“, vaidino filme „Mūsų namai“. Paskutinis reikšmingas vaidmuo buvo paveikslas „Rusijoje“.
Biografinė filmo istorija pasakojo apie Gorkio jaunystę. Juosta kasoje nepavyko. Nepadėjo net atlikėjų akistata. Po nesėkmingo filmo Loktevas paliko filmą.
Jis retai vaidino žvaigždę, vaidino tik epizoduose. Atlikėjas nuolatos neprisiminė apie save, lankė kino studijas, norėdamas gauti vaidmenis: visiškai perėjo į teatrą.
Po 1985 m. Filmavimas visiškai nutrūko. Aktoriui nepatiko posovietinio kino tendencijos. Jis nenorėjo vaidinti siūlomų modernių personažų.
Teatro karjera
Menininko planai buvo grįžti kaip scenaristui, tačiau tragiškas garsaus menininko pasitraukimas sutrukdė įgyvendinti planą. Baigęs studijas, Aleksejus Vasiljevičius pradėjo dirbti Puškino MADT.
Ten aktorius tarnavo iki 1972 m. Po to, kai persikėlė į Leningradą, kur dirbo LATD. Į sostinę Loktevas grįžo tik po septyniolikos metų. Šiuo laikotarpiu menininkas pradėjo vaidinti stačiatikių orientacijos teatre „Stiklas“.
1993 m. Pradėjo režisuoti Aleksejus Vasiljevičius. Jis pastatė spektaklį „Aš grįšiu.“ Spektaklis pasakojo apie garsų dainininką Igorį Talkovą, kuris mirė 1991 m.
Puškino teatre Loktevas sėkmingai režisavo muzikinę ir poetinę „Vizijų ant kalno“ premjerą, paremtą Nikolajaus Rubtsovo poezija. Dalyvaujant Rolandui Bykovui, aktorius suorganizavo savo komandą.
Teatro vadovavimą jis derino su vaidyba ir režisūra. Pastarojo teko atsisakyti, nes vadovybė per daug stengėsi. Kūrinį užbaigiantį darbą tapo kūrinys „Paskutinė Dostojevskio meilė“.
Spektaklis vyko Majakovskio teatre. Buvo imtasi Dostojevskio dienoraščių ir jo darbų ištraukų.
