Algamantas Masiulis yra sovietų ir lietuvių kino ir teatro aktorius. Lietuvos TSR liaudies artistas. Jis buvo Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino vadas.
7–7 dešimtmetyje, kai dažniausiai buvo filmuojami filmai apie karą, lietuvių dailininkas Algimantas Masiulis beveik vienbalsiai buvo pripažintas geriausiu vokiečių vaidmenų atlikėju.
Karjeros pradžia
Būsimo garsaus menininko biografija prasidėjo 1931 m. Jis gimė mažame Surdegio kaime liepos 10 d. Algimantas jaunystėje nusprendė, kad taps garsiu aktoriumi. Jį patraukė galimybė visiškai atskleisti visas emocijas, talentą ir sugebėjimus.
Baigusi mokyklą abiturientė nusprendė įgyti išsilavinimą Panevėžio dramos teatro studijoje. Studentas studijavo meniškumą, reinkarnacijos meną. Jis visą savo laiką ir energiją skyrė savo prigimties talentui tobulinti.
Mokymai buvo baigti 1948 m. Tuo metu Masiulis tapo vienu geriausių išleistų. Studijų metu naujokas licėjus gavo daug žinių ir patirties. Abiturientas buvo nuvežtas į Panevėžio teatrą, kuris jau tapo gimtuoju. Žiūrovai iš visos šalies atvyko pamatyti ištaigingo ir gabaus menininko žaidimo.
Teatrai iškart pastebėjo vaikino iš Miltinio teatro talentą. Būtent šis puikus direktorius ir mokytojas laiku atrado pareiškėjo talentą ir išugdė jo talentą. Trupą sudarė aktoriai, kurie įgijo ne tik profesinį išsilavinimą, bet ir žinojo kultūros istoriją, manieras, užsienio kalbas. Juozas Miltinis jų viso to išmokė.
Jo sienose Algimantas dirbo iki 1978 m. Tada dailininkas persikėlė į Kauno akademinio dramos teatro trupę. Duodamas interviu menininkas prisipažino, kad mene nėra receptų. Kūrybiškumo negalima apibūdinti ar paaiškinti formulėmis. Yra tik etinės ir moralinės taisyklės. Neturi teisės žeminti žmogaus, atimti iš jo
Kinoslava
Trumpametražis filmas „Paskendęs žmogus“ 1955 m. Tapo tikru teatro aktoriaus kino debiutu. Misiulis vaidino oficialaus Ioniaus асаatos, tarnavusio buržuazinėje Lietuvoje, vaidmenį. Jis atsiduria anekdotinėje situacijoje. Po tokio fiasko žlugimas yra neišvengiamas visų ambicingų planų atžvilgiu. Tai buvo pirmasis lietuviško kino vaidybinis filmas. Tačiau dar prieš šį darbą aktorius vaidino filmo epizode apie namo grįžusį Ignotą.
Ruošdamasis pareigūnu Algimantas nusprendė laikytis tragikomiškos krypties. Jis sėdėjo ant sunkio ir grotesko ribos. Vieno iš pirmaujančių tuo metu šalies teatrų aktorius jau turėjo puikią mokyklą. Po trumpametražio filmo premjeros prasidėjo kvietimai filmuoti. Iš pradžių menininkui buvo siūlomi vaidmenys Lietuvoje, o nuo šeštojo dešimtmečio vidurio jis bendradarbiavo su studijomis visoje šalyje.
„Paskendęs žmogus“ dailininkui įteikė vieną iš geriausių jo personažų. Aktorius laikui bėgant išugdė tvarų žaidimo būdą, išraiškingą formalumą, kurį turėjo nuo pat gimimo. Turėdamas kuo mažesnes atlikimo išlaidas, Misiulis siekė maksimalaus formos aštrumo. Šis sugebėjimas atvedė aktorių į pagrindinius plėšrūnų pasaulio meistrus.
Kiekvienas filmo herojus aiškiai išsiskyrė aštriu išraiškingumu su išoriniu santūrumu, apgalvumu. Vaidmuo svyravo nuo pirmo iki paskutinio judesio. Be to, ryškus pasirodymas tapo filmo ateities lemiamu veiksniu. Teatre menininkui buvo siūlomi įvairūs personažai. Filmo komplektas suteikė piktadariui vaidmenį. Tačiau Misulis čia taip pat buvo išskirtinis: visi jo piktadariai buvo protingi.
Vaidmuo metų metus
Menininko juokaujantis slapyvardis buvo „pagrindinis Sovietų Sąjungos fašistas“. Pats atlikėjas svajojo apie „Don Kichoto“ vaidmenį. Tiesa, jis matė visus režisierius vaidinant „nepažįstamąjį“. Anot jų, Masiulio spektaklyje šnipai ir SS vyrai buvo idealūs. Figūra, įpročiai, žvilgsnis - jie buvo vadinami aristokrato, tipiško buržuazijos, meistro bruožais. Turėdamas intelektualų vaizdą, menininkas „įsitvirtino“ užsieniečių įvaizdžiuose, Dėl įdomios tekstūros ir lengvo akcento mėlynakė blondinė vaidino vokiečius filmuose apie karą, amerikiečius - filmuose apie gyvenimą Amerikoje. O fašisto vaidmens atlikėjas debiutavo dideliame ekrane. Po Willy Schwarzkopfo vaidinimo epe „Skydas ir kardas“ jam atėjo sąjunginė šlovė.
Veikėjas nusprendė vaidinti ne pagal priimtus standartus, o kitaip. Herojus priminė, kad mūšio kareiviai nekenčia paties karo, tačiau tarp karininkų yra daugybė išsilavinusių žmonių, tinkamų ideologiniams naciams.
