Aurelijus Augustinas - teologas, filosofas, šviesuolis. Jis svariai prisidėjo prie viduramžių filosofijos ir kultūros formavimo. Švento Augustino darbai siejami su krikščionių bažnyčios schizmos periodu iki stačiatikių ir katalikų. Aurelijaus Augustino atminimą vienodai garsina Vakarų ir Rytų krikščionybės atstovai.
Aurelijaus Augustino biografija
Teologas ir filosofas Aurelijus Augustinas gimė 354 m. Provincijos valdininko šeimoje. Jam didelę įtaką padarė filosofo motina - religinga krikščionė Monika. Augustino tėvas išpažino stabmeldystę. Aurelijaus gimtinė yra mažas Afrikos miestas Tagastas, įsikūręs šiuolaikinės Alžyro teritorijoje. Šeimoje buvo trys vaikai, tačiau išsilavinimą galėjo gauti tik būsimasis filosofas. Provincijos valdininkas neturėjo milžiniškų turtų, ir norint suteikti vaikams galimybę mokytis, tėvai turėjo skolintis pinigų.
Aurelijus Avgutas namuose studijavo pradines gramatikos ir aritmetikos žinias. Tada jis buvo mokomas Kartaginėje retorikos kursų. Baigęs retorikos mokyklas, Augustinas pasilieka dėstyti šio kurso Kartache. Nepaisant giliai religingos krikščioniškos Monikos, pats Aurelijus vedė tuščią gyvenimą, tačiau motinos nurodymai padėjo jam grįžti į teisingą kelią.
Gyvendamas Kartaginoje, Aurelijus studijavo Cicerono darbus, kurie sukėlė jo norą įsitraukti į filosofiją. Šiuo laikotarpiu Augustinas rašo savo pirmąją filosofinę knygą. Tačiau šis filosofo darbas nepasiekė mūsų dienų. Pirmasis krikščioniškosios doktrinos skaitymas nesukėlė būsimojo filosofo susidomėjimo. Augustinas nesutiko su primityvia Šventojo Rašto kalba ir mąstymu, todėl perėjo prie konkretaus Biblijos suvokimo ir aiškinimo. Būdamas 28 metų, Aurelijus išvyko į Romą ir tapo Manišėjos mokymo rėmėju. Po susitikimo su dvasiniu maniškečių vadovu Augustinas atsisakė šio mokymo ir ėmė linkti į skepticizmą.
Augustinas pakeitė savo religinę pažiūrą po susitikimo su vienuoliu Ambrose, kuris sugebėjo pakeisti jauno mokslininko idėjas ir interesus bei palenkti jį į krikščionybę. 387 m. Aurelijus buvo pakrikštytas ir atsivertė į krikščionių tikėjimą.
Filosofinė Šv. Augustino doktrina
Ypač svarbus yra garsaus filosofo darbas. Jo filosofinis mokymas vystėsi veikiant daugeliui skirtingų veiksnių. Didžiulį vaidmenį formuojant Augustiną kaip mokslininką ir teologą vaidino jo susižavėjimas įvairiomis religinėmis pažiūromis. Jis parašė daugybę veikalų, tiek religinių, tiek pasaulietinių filosofinių.
Aurelijaus filosofija vystėsi jo motinos Monikos įtakoje, todėl jo mokymas yra filosofijos, religijos ir dieviškojo predestinacijos sintezė. Po krikščionybės priėmimo Aurelijaus raštuose buvo daug neigiamų atsiliepimų apie maniejų, skepticizmą. Augustinas rašo filosofinį traktatą, kuriame kritikuoja akademikus ir priešinasi eretikams.
Mokslininko filosofija remiasi keliais principais. Jis pasakoja apie proto ir tikėjimo sąveiką ir jų įtaką žmogaus formavimuisi. Kaip tikras teologas, Aurelijus kalbėjo apie tai, kad tik proto ir tikėjimo abipusė įtaka gali išvesti žmogų į Dievo miestą. Tuo pačiu metu kiekvienas tikintysis turi pasirinkti savo kelią. Pasitikėjimas vien tik protu gali padėti vieniems, o išorinis autoritetas pagrįstas tikėjimas gali padėti kitiems.
Kitas Augustino filosofijos principas yra Dievo suvokimas ne kaip absoliučios beasmenės dvasios, bet kaip asmens. Šis Dievo suvokimas nubrėžė ribą tarp dieviškojo nusistatymo ir likimo.
Garsiausiu filosofo darbu laikomas traktatas „Apie Dievo miestą“, kuriame trisdešimtyje knygų išdėstyti Šv. Augustino religinių ir filosofinių mokymų principai.
Šio darbo pradžioje Aurelijus pasakoja apie Romos imperijos žlugimo priežastis, kad krikščioniškasis pasaulis buvo apgautas ydų ir nuodėmių, todėl ateityje negalėjo egzistuoti. Penkiuose tome išdėstyta krikščioniškojo ir pagoniškojo tikėjimo prieštaravimo doktrina, o kitose knygose kalbama apie pasaulietinės ir dvasinės galios santykį. Visas pasaulis, pasak Augustino, yra padalintas į dvi dalis: Dievo miestą ir Žemės miestą. Pirmajame gyvena teisieji, veikdami remdamiesi moralinėmis etinėmis normomis. Jie gyvena pagal dieviškus įsakymus. Kitame pasaulyje gyvena žmonės, orientuoti į žemiškąją moralę, todėl jie gyvena netikėtai ir su meile sau. Aurelijus Augustinas apibūdino šį pasaulį kaip nuolatinę gėrio ir blogio kovą.
