Nuo praėjusių metų lapkričio Ukrainoje vykstantys įvykiai smarkiai pablogino tarptautinius santykius. Ši šalis tapo ne tik nuožmaus vidaus konflikto scena, bet ir galingų geopolitinių žaidėjų - Rusijos, JAV ir ES - kovos objektu. Kai kuriems žmonėms, ypač blogai išmanantiems politiką, kuriuos išmušė iškreiptos informacijos srautai, sunku suprasti: kas apskritai nutiko Ukrainoje?
Naudojimo instrukcija
1
Visų pirma, jums reikia padaryti ekskursiją į istoriją. 1991 m. Gruodį po SSRS žlugimo Ukraina tapo nepriklausoma. Ji turėjo visas galimybes sukurti pakankamai išsivysčiusią ir klestinčią valstybę.
2
Deja, viskas įvyko kitaip. Ukrainai iš SSRS perduotas turtas buvo pavogtas arba atiteko keliems „išrinktiesiems“. Ukrainos užsienio politikoje vis svarbesnį vaidmenį vaidino neslėpta rusofobija. Tai ypač sustiprėjo po to, kai buvo išrinktas aršesnio vakariečio V. Juščenkos prezidentas, kuris atvirai paskelbė Ukrainos įstojimo į NATO kelią. Prasidėjo mūsų bendros istorijos perrašymas, UPA (Ukrainos sukilėlių armijos), bendradarbiaujančios su nacių okupantais, vadovų ir slaptų narių išaukštinimas.
3
Viktoro Janukovyčiaus išrinkimas Ukrainos prezidentu 2010 m. Šios tendencijos nepakeitė. Be to, Vakarų žvalgybos agentūrų (pirmiausia JAV) žlugdanti veikla Ukrainoje tik suaktyvėjo. Padedant Vakarų pinigams ir instruktoriams, atsirado daugybė atvirai ekstremistinių, fašistinio pobūdžio organizacijų, pavyzdžiui, „Dešinysis sektorius“. Korupcija, teisėsaugos institucijų savivalė, neslėpta valdžios veidmainystė - visa tai sukėlė milijonų ukrainiečių, kuriuos, beje, nelaisvėje laikė naivūs sapnai, kad Vakarai jiems padės išspręsti visas problemas, pasipiktinimą, to pakako pasirašyti asociaciją su ES. Todėl Janukovyčiaus atsisakymas pasirašyti šią asociaciją 2013 m. Pabaigoje buvo riaušių pradžios Kijeve priežastis.
4
Vakarų šalys atvirai kurstė protestuotojus maištauti, o Viktoras Janukovičius ir jo palydovė grasino griežtomis sankcijomis, jei prieš sukilėlius bus panaudota jėga. Dėl to kilo kruvinos riaušės, kuriose aktyviausias vaidmuo buvo dešiniajam sektoriui. Janukovičius buvo priverstas bėgti, į valdžią atėjo provakarietiška vyriausybė, kurioje buvo daug aršių nacionalistų. Natūrali šių įvykių pasekmė buvo Krymo, norėjusio grįžti į Rusijos jurisdikciją, pasitraukimas, taip pat daugelio rusakalbių Ukrainos gyventojų reikalavimai dėl šalies federalizacijos ir valstybinio rusų kalbos statuso. Naujosios Kijevo valdžia į šiuos reikalavimus reagavo žiauriai. Ukrainos Lugansko ir Donecko sričių teritorijoje prasidėjo tikras pilietinis karas, kuris tęsiasi iki šiol.
