Žodis „hallelujah“ amžinaisiais laikais atėjo iš aramėjų kalbos. Tai, kaip ir žodis „amen“, nebuvo išverstas pažodžiui, tačiau visi žino jo prasmę. Hallelujah reiškia šlovinti Dievą.
Žodžio hallelujah kilmė
Žodį „hallelujah“ daugelis taria ir negalvoja apie jo reikšmę ir kilmę. Taigi žmonės paprastai sako, kai jiems pavyksta išspręsti problemą, įveikti sunkumus ar išvengti pavojaus. „Hallelujah“ taria ne tik tikintieji, bet ir tie, kurie yra toli nuo religijos, tačiau išraiška yra religinės kilmės.
Žodis kilo iš aramėjų kalbos. Pagal hebrajišką interpretaciją ją sudaro dvi dalys: „hallelujah“ ir „aš“. Pirma dalis pažodžiui išversta kaip „pagyrimas“, o antroji yra žodžio „Jahvė“ santrumpa, kuris verčiamas kaip „Dievas“. Taigi Hallelujah reiškia „šlovinti Dievą“. Kai kurie aiškina šį terminą kaip „ačiū Dievui“, „mūsų Dievas yra puikus“. Žodis gali turėti keletą reikšmių, tačiau jie turi tą pačią reikšmę ir tai reiškia dėkingumą Dievui, jo didybės pripažinimą.
Hebrajų Biblijoje žodis buvo rastas 24 kartus ir 23 kartus psalmių knygoje. Naujojo Testamento Biblijos dalyje „hallelujah“ pasitaiko tik 4 kartus.
Kai vartojate žodį
Žodį „hallelujah“ vartoja tiek krikščionys, tiek katalikai. Tai dar kartą įrodo, kad šios religijos turi bendrą šaknį - žydų. Žmonės, priklausantys katalikų religijai, sako ir gieda „hallelujah“ šiais atvejais:
- prieš skaitydami Evangeliją;
- dainuodami psalmes;
- po mišių.
Griežtų žodžio naudojimo apribojimų nėra. Tai gali būti tariama laisvai, kai norite, tačiau aukščiau nurodytais atvejais būtina naudoti. „Hallelujah“ nėra giedama tik per laidojimo paslaugas.
Stačiatikybėje šis žodis vartojamas per:
- Dieviškoji liturgija (švenčiant Mažąjį įėjimą ar įėjimą su Evangelija - kunigo ar diakono praėjimas per šonines duris į altoriaus vartus pamaldų metu);
- dvasininkų bendrystė (atliekamas kinonikas, kuris baigiasi trigubu Dievo šlovinimu);
- parapijiečių bendrystė (padėkos malda visada baigiasi trigubu Viešpaties šlovinimu);
- vestuvės;
- krikštas.
Psalmių skaitymo pabaigoje jie taip pat sako „hallelujah“. Ne viešomis centrinio pasninko ryto pamaldų dienomis „hallelujah“ pakeičia kai kuriuos kitus žodžius.
Laidotuvių pamaldų metu žodis nevartojamas maldose visose bažnyčiose. Anksčiau buvo manoma, kad „hallelujah“ yra dvasininkų raginimas reaguoti. Tai buvo tariama imperatyviąja daugiskaitos nuotaika. Dainuodami šį žodį, kunigai kvietė parapijiečius ne tik melstis, bet ir šlovinti Dievą. Hallelujah reiškia „šlovink Viešpatį!“ Dabar tai ne tik apeliacija ir nepriklausomas šaukimas.
Stačiatikių pamaldoms būdingas tai, kad „hallelujah“ sakoma tris kartus. Tai simbolizuoja Šventosios Trejybės garbinimą: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Stačiatikybėje yra neišsakytas draudimas tarti žodį kasdieniame gyvenime. Daugelis dvasininkų mano, kad tai nepriimtina. Kai žmogus sako pats „hallelujah“ arba tai girdi, jis tarsi paliečia Dievą, aukščiausias vertybes. Išraiška išskiria žemiškąjį ir dieviškąjį. Jei tariate tai nervingai, tarp jų, tai neteisinga. Tokiu atveju yra tam tikras nepagarba Dievui ir maldų nuvertinimas. Be to, negalima ištarti žodžio pyktį, blogą nuotaiką ir tada, kai kito žmogaus adresu išsipildo ne labai geri norai. Toks elgesys yra didžiulė nuodėmė.
Jei žmogus sako „hallelujah“ ne maldoje, o kaip savarankišką šaukimą, tačiau tuo pačiu metu įvardija ypatingą reikšmę, jis nuoširdžiai nori padėkoti Viešpačiui už viską, kas jam nutinka, ko jam pavyko pasiekti ar išvengti, esant tokiai laisvai meilės raiškai. Dievui nėra nieko nenatūralaus.
Islame žodis „hallelujah“ nevartojamas. Vietoj to tikintieji vartoja frazę „La ilaha illa Allah“. Tai reiškia „nėra Dievo, išskyrus Alachą“.
Su žodžio vartojimu susijęs bažnyčios padalijimas
Žodis „hallelujah“ sukėlė rimtų nesutarimų tarp stačiatikių bažnyčios atstovų. Daugelis net mano, kad tai paskatino susiskaldymą, kuris tikinčiuosius padalijo į 2 stovyklas. Aišku, ne tik šis veiksnys buvo atskyrimo pagrindas, bet ir prieštaravimai pasirodė reikšmingi.
Iki XV amžiaus žodis „hallelujah“ buvo giedamas ir negalvojo apie tai, ką jis reiškia. Kai kurie žmonės, kurie nebuvo labai arti bažnyčios, net manė, kad tai turėtų būti pasakyta, kad bažnyčios maldos būtų skambesnės.
Kartą metropolitui buvo atneštas laiškų aktas. Klausimo esmė buvo ta, kiek kartų reikia dainuoti „hallelujah“ ir ar nereikia to daryti. Maldos metu buvo įprasta tai sakyti 3 kartus, tačiau kai kurie tikintieji manė, kad to pakako.
Efrosinas Pskovskis nuvyko į Konstantinopolį išsiaiškinti šio punkto. Atvykęs jis pasakė, kad gavo atsakymą iš Švč. Maldose jis pasakė, kad jis gali dainuoti „hallelujah“ tik 1 kartą. Po kurio laiko žodis buvo pradėtas vartoti 2 kartus, po to 3 kartus. Visose Graikijos šventyklose jie dainavo tik trigubą (trigubą) „hallelujah“.
Patriarchas Nikonas neprieštaravo šiam papročiui ir jį priėmė. Bet 1656 m. Pasirodė sentikiai. Jie nesutiko, kad žodis maldoje turėtų būti vartojamas 3 kartus. Jie taip pat suabejojo trigubu krikštu.
Taigi žodžio „hallelujah“ naudojimo atvejų skaičius sukėlė rimtą teologų susidūrimą. Šiam klausimui išspręsti buvo sušaukta Didžioji Maskvos katedra. Po to buvo uždraustas vienintelis „hallelujah“ tarimas. Šiuo metu visose stačiatikių bažnyčiose pagyrimas Dievui naudojamas 3 kartus. Išimtis yra tik sentikių bažnyčios. Sentikiai nepriėmė šios taisyklės ir vis dar 2 kartus naudoja „hallelujah“ vykdydami pamaldas.
