Animizmas (iš lotyniškos anima - siela) yra tikėjimas sielų ir dvasių egzistavimu, įsitikinimas, kad visa gamta yra pagyvinta. Remiantis šio termino kūrėjo teorija, animizmas yra pradinis visų pasaulio religijų etapas.
Tačiau mokslininko, kuris sugalvojo terminą „animizmas“, Edaurd Taylor teorija neatlaikė kritikos. Kritikų sukaupta medžiaga po Tayloro mirties leidžia manyti, kad religijos vystymasis vyko daug sudėtingesniu būdu, nei jis įsivaizdavo. Taigi prieš animizmą eina magijos ir animatizmo era (ne tik gamtos animacija, bet ir jos atgaivinimas).Pasak animizmo, žmogus susideda iš fizinio ir dvasinio komponento. Dvasinis komponentas gali palikti žmogaus kūną miego metu, įeinant į transą, taip pat po jo mirties. Ji gali kontroliuoti kitų žmonių veiksmus, įsišaknydama į juos per mirusiesiems skirtas šventes ar per specialius ritualus, gali įsikurti bet kurioje supančios gamtos vietose - medžiuose, uolose, kriokliuose.Dažnai kyla minčių, kurias žmogus gali būti keliomis sielomis. Kiekviena siela yra atsakinga už tam tikrą funkciją atliekantį kūną. Viena siela gali būti siejama su kaulais, kita - atsakinga už kvėpavimo organus, o trečioji gali būti siejama su intelektu. Tokių sielų likimai skirtingi. Vienas gali likti mirusiojo kūne, kitas - pereiti į kitą pasaulį, trečias - atgimti kažkokio vaiko. Reikšminga tai, kad Jakutijoje buvo manoma, kad vyras turi aštuonias sielas, o moteris - tik septynias. Žmonių grupėse, gyvenančiose artimoje sąlytyje su gamta, susiklostė įsitikinimas, kad siela yra apdovanota ne tik žmonėmis, bet ir gyvūnais bei augalais. Kai kuriose gentyse buvo tikima, kad ne visi gyvūnai turi sielą, o tik išrinktieji. Kartais žmonės turi dvasinį ryšį su bet kokiu gyvūnu. Ši animistinių įsitikinimų sritis vadinama „totemizmu“. Animistą mūsų supantis pasaulis kupinas įvairių nuotaikų. Stichinės nelaimės - ugnikalnių išsiveržimai, uraganai, sūkuriniai baseinai - tai tikrosios dvasių kaupimosi vietos. O žmogus turi juos glamonėti, kad nepakenktų jam ir jo artimiesiems.
