Autentiškumas (autentiškai - graikų kalba: „originalas“, „tikras“, „tikras“, „pagrindinis“) vadinamas atitiktimi originalui arba originalui. Autoriaus sudarytas arba patvirtintas vertimo tekstas yra autentiškas. Jo kūrėjo komentarai apie įstatymą laikomi autentiškais įstatymais. Tačiau plačiausias autentiškumo kategorijos supratimas yra filosofijoje.
Šiuolaikinių psichologų ir psichoterapeutų darbuose autentiškumas laikomas integruotu žmogaus sugebėjimu. Šio metodo tradicija siekia M. Heideggerio ir J.P. Sartra. Pvz., C. Rogersas autentiškumą apibūdina kaip asmens sugebėjimą atmesti siūlomus socialinius vaidmenis ir realių, unikalių šiam asmeniui, minčių, emocijų ir elgesio pasireiškimą. Šia prasme autentiškumas tampa būtinu tikros komunikacijos komponentu, priešingai nei įprasti „gandai ir šnekėjimas“ (M. Heideggeris), suprantamas kaip „bendravimo akto iškrypimas“ ir lemia klaidingą supratimą.
Autentiškumo apibrėžimo ribų psichologinis neaiškumas lemia terminologinį kategorijų sinonimų išplitimą:
- visiškai veikianti asmenybė (C. Rogersas);
- laisvė (F. Allportas);
- savęs aktualizavimas (A. Maslow);
- savęs, holistinės asmenybės (F. Perlsas);
- kongruencija (J. Grinderis).
Teisingiausiu psichologiniu autentiškumo apibrėžimu galima pripažinti išsamų ir holistinį visų žmogaus psichologinių procesų, lemiančių jo veikimą, ryšį. Autentiškumo pasireiškimu laikoma individualios patirties patirtis, kurios neiškreipia socialiniai apsaugos mechanizmai, įsitraukimas į tai, kas vyksta, ir tiesioginis jų emocijų pasireiškimas.
Minčių ir veiksmų suderinamumas su emocijomis šiuolaikinėje psichologijoje paprastai vadinamas kongruencija arba darna. Taigi autentiškas asmuo yra panašus.
Geštalto terapija apima socialinių mechanizmų ir elgesio modelių reliatyvumo suvokimą prieš pasiekiant autentiškumą ar savimeilę, vedantį į savo vertybės patvirtinimą ir bet kokių emocijų pasireiškimo poreikį. Kartu tai neatleidžia žmogaus nuo atsakomybės už socialinio elgesio autentiškumą pripažinimą.
