Visuomenėje vyrauja mišri nuomonė apie feminizmą. Vieni šį reiškinį sieja su sarkazmu, kiti - sukelia šypseną, o kažkas dalijasi pagrindinėmis šios tendencijos nuostatomis. Feminizmas per visą jo raidos istoriją tapo ne tik judėjimu, bet ir filosofija, ir religija, ir gyvenimo būdu.
Pirmasis įspūdis, susidarantis minint feminismą, nėra visiškai aiškus. Viena vertus, mintis, kad moterys turėtų turėti tas pačias teises kaip vyrai, nekelia abejonių. Tuo pačiu metu moterų pranašumas prieš vyrus, šeimos ir santuokos atmetimas gali sukelti žmonių rūšies išnykimą. Kokia iš tikrųjų yra šio moterų judėjimo esmė?
Feminizmas yra moterų kova su diskriminacija dėl lyties. Moterų priklausomybė labiausiai išryškėja kalbant apie ekonominį ir politinį gyvenimą, turto kontrolę, profesines galimybes ir pan.
Kurdamas feminizmą, ėjo dvi pakopas. Pirmasis iš jų vyko XVIII a. Ir XIX a. Pirmame ketvirtyje. Pagrindinis feministės reikalavimas buvo sudaryti vienodas sąlygas vyrams ir moterims. Svarbus šių sąlygų aspektas buvo teisė balsuoti politiniuose rinkimuose.
Antrasis feminizmo formavimo etapas įvyko 70–80 metų. XX a. Pagrindinė jo nuostata buvo šūkio „Lygybė skirtumu“ paskelbimas. Šiame etape išskiriamos trys pagrindinės tendencijos: radikalioji, socialistinė ir liberalioji.
Pirmieji du prisiėmė moters nepriklausomybę nuo šeimos, santuokos, meilės ir kt. Buvo skatinamas patriarchalinės sistemos nuvertimas ir naujos visuomenės kūrimas. Liberalioji feminizmo šaka nepasikliavo tokiais radikaliais virsmais. Moters, kaip židinio globėjos ir rūpestingos motinos, vaidmuo išliko nepakitęs, tačiau pagrindinis teorijos principas buvo darbo pasiskirstymas tarp lyčių.
Feminizmo, kaip socialinio judėjimo, atsiradimas nestebina. Pakanka susipažinti su filosofų, tokių kaip Hegelis ar Tomas Akvinietis, darbais. Pirmasis manė, kad moteris yra „nesėkmingas vyras“, o antrasis pasiūlė, kad sąžiningesnė lytis neturėtų būti laikoma žmogiška būtybe.
