Prieš pusantro amžiaus atsirado ir pamažu įgavo filosofinę kryptį, kurios atstovai kritiškai vertino idealistinės pasaulėžiūros pasiekimus. Dėl kritinio požiūrio į filosofiją taip pat buvo plėtojamas literatūros ir meno realizmas. Kritiniai realistai tapo šiuolaikinės realybės tyrinėtojais.
Kritinis realizmas kaip filosofijos kryptis
XIX amžiaus antroje pusėje Europos ir Amerikos filosofijoje atsirado tendencija, kuri vėliau tapo žinoma kaip kritinis realizmas. Jos šalininkai pripažino, kad realybė egzistuoja nepriklausomai nuo sąmonės. Kartu jie manė, kad svarbu atskirti pažinimo objektą nuo įvaizdžio, kurį šis objektas sukūrė žmogaus galvoje.
Kritinis realizmas, nors ir buvo nevienalytė srovė, vis tiek tapo viena stipriausių filosofinių tendencijų, priešinosi neohegelismui ir pragmatizmui.
JAV, kaip savarankiška filosofinė tendencija, kritinis realizmas visapusiškai susiformavo praėjusio amžiaus 20-ojo dešimtmečio pradžioje, kai nemažai filosofų išleido programos esė rinkinį apie šios mokslo krypties problemas. Kritinės krypties šalininkų nuomonėje svarbiausią vietą užėmė pažinimo, ypač suvokimo, procesai. Kritiniai realistai galimybę pažinti fizinio pasaulio objektus pateisino tuo, kad žmogaus patirtis yra sutelkta į išorinio pasaulio suvokimą.
Skirtingi kritinio realizmo atstovai savaip interpretavo objektų, kuriems nukreiptas žmogaus pažinimas, prigimtį. Šie teoriniai skirtumai netrukus paskatino žlugti filosofinę tendenciją. Kai kurie mokslininkai sugalvojo savo privačias teorijas, kuriose jie palaikė „asmeninio“ (J. Pratt) arba „fizinio“ (R. Sellers) realizmo principus.
