Iš šono gali atrodyti, kad visi Azijos filosofiniai judėjimai yra vienodi: kontempliacija, savęs tobulinimas ir išmatuotas. Tačiau šis įspūdis klaidina. Ant tokio panašaus pagrindo išaugo visiškai priešingų mokymų masė, puikus skirtumo tarp taoizmo ir konfucianizmo pavyzdys.
Konfucianizmas gimė pirmiausia, pradedant nuo vieno žmogaus. Konfucijus per savo gyvenimą buvo legendinis asmuo, todėl turėjo didelę reikšmę politikoje - šiuo atžvilgiu jo sukurtas mokymas buvo beveik oficiali valstybinė religija.
Jo pagrindinė mintis buvo savęs tobulinimas ir asmeninis tobulėjimas. Žmogaus idealas konfucianizme nelabai skiriasi nuo Europoje priimto: gerumas yra priešakyje, kuris priklauso nuo pagarbos kitiems, sąžiningumo ir neigiamų savybių, tokių kaip pyktis, geismas ir godumas, nebuvimo. O svarbiausias tikslas pasiekti asmeninę kompetenciją yra maksimalus socialinis naudingumas, darbas žmonių labui.
Taoizmas, pasirodęs šiek tiek vėliau, gali būti laikomas atsakymu į valstybės doktriną. Taoistų tikslas buvo identiškas: idealo siekimas. Tačiau metodai buvo visiškai priešingi - jie davė žmogui maisto apgalvoti ir padėjo jam pasirinkti rimtą sprendimą.
Pagrindinė kontrkultūros idėja buvo pasyvumas. Kaip ir konfucianizme, čia nebuvo sveikintina ryški emocijų išraiška ir jautrumas aistroms. Tačiau, užuot užėmęs aktyvią „taisymo“ poziciją, taoistas bandė užimti išorinio stebėtojo poziciją, suvokdamas savo sąmonę, išsekusią kančiomis, kaip kažką išorinio ir nepriklausančio jam. Tiesioginė valstybės sistemos priešingybė pasireiškia ir pagrindiniu savęs tobulinimo tikslu - „visuotinės pusiausvyros“ pasiekimu.
Taoizmas net negalvojo apie jokį darbą visuomenei (dėl to, kas buvo suvokiama kaip anarchistų judėjimas). Idealus žmogus yra žmogus savyje, be nuorodų į toliaregiškas etikos normas ir ypač visuomenės gerovę. Kosminiu mastu jokia etika nevaidina jokio vaidmens, todėl taoistas turėtų elgtis tiesiog iš proto.
Toks pozicijų skirtumas lemia dar vieną esminį prieštaravimą: žvilgsnį į pasaulio struktūrą. Konfucionai, motyvuodami ryžtingais veiksmais ir aktyviu vystymusi, suskirstė pasaulį į „kairiąjį“ ir „dešinįjį“, griežtai nurodydami dalykus į gerus arba neigiamus ir korupcinius. Jų oponentams, priešingai, to nereikėjo: atsiribojusi ir pasyvi pozicija leido taoizmui suvokti aplinką plačiu spektru, matant tiek neutralius veiksmus, tiek iš dalies pasvirusius tam tikra kryptimi.
