Moralinis mylimo žmogaus sielos poreikis yra mirusių artimųjų atminimas maldoje, išreikštas maldoje už juos. Kartais įprastos atminimo maldos pakeičiamos kitomis giesmėmis. Tai reiškia Velykų šventimo laikotarpį.
Velykos yra iškilmingiausios ir įdomiausios žmogaus širdies stačiatikių atostogos. Tą dieną tikintieji triumfuoja dėl gyvenimo prisijungimo per mirtį, prisimena didįjį Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo stebuklą po skaudžių kančių ir atlaidų. Todėl per Velykas sielvartas dėl mirusių artimųjų išnyksta į foną, nes Kristaus prisikėlimo žmogus atvėrė viltį būsimam amžinajam gyvenimui ir asmeniniam prisikėlimui. Tačiau toks džiaugsmas nėra priežastis panaikinti maldą už išvykusius.
Yra atvejų, kai žmogus palieka šį pasaulį Velykų savaitę - laiką, kuris bažnyčios tradicijoje nurodytas kaip Šviesioji savaitė. Bažnyčia negali palikti mirusiojo be atminimo maldos, tačiau chartija nurodo kai kuriuos maldų tvarkos pakeitimus.
Taigi vietoj mirusio akatizmo, kurį priėmė Bažnyčia, kanonai ir kitos maldos, Velykų savaitę mirusiojo atminimui giedamas Velykų kanalas. „Canon“ lengva perskaityti. Ypatingą vietą maldoje už mirusiuosius užima troparija, kuri keičiama į iškilmingą ir svarbiausią Velykų giesmę: „Kristus prisikėlė iš numirusių“. Ši Velykų troparija kalba apie Kristaus pergalę prieš mirtį ir gyvybės suteikimą tiems, kurie yra kapuose.
Stačiatikių praktikoje įprasta skaityti psalmę apie žmogų, pasitraukusį į kitą pasaulį. Velykų sekmadienį psalmė neskaityta. Šiam šventam tekstui yra speciali alternatyva - Naujojo Testamento knyga apie Šventųjų Apaštalų darbus.
Ypač reikėtų atsižvelgti į tai, kad liturgija Velykų savaitės dienomis neužsakinėja mirusiųjų atminimo. Laidojimo laidojimo paslaugas vėl galima atlikti specialiu užsakymu. Žmogus gali melstis šventykloje ir savo žodžiais, kad taikautų. Be to, aukščiau pateiktas Velykų maldas žmogus gali pasiūlyti Dievui ir namuose.
