Šventieji Naujojo Testamento tekstai pasakoja apie svarbiausius Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo įvykius. Gelbėtojo krikšto istorija yra trijose evangelijose, kurių autoriai yra apaštalai Matas, Markas ir Lukas.
Iš šventųjų Naujojo Testamento tekstų žinoma, kad Jėzaus Kristaus krikštas vyko Jordano upėje Jeruzalėje. Šventasis pranašas Jonas Krikštytojas pakrikštijo patį Gelbėtoją.
Jono krikštas buvo atgailos ir išpažinimo žydų tikėjimui vienu tikru Dievu simbolis. Kiekvienas asmuo, įplaukęs į Jordanijos vandenis, iš pradžių išpažino savo nuodėmes ir tik po to išėjo iš vandens. Kristus, sulaukęs trisdešimties, taip pat kreipėsi į Joną krikštyti. Tačiau pačiam Gelbėtojui nereikėjo išpažinti savo tikėjimo Dievu (pačiu savimi) ir atgailauti už nuodėmes, nes skirtumas tarp Kristaus ir kitų žmonių suprantamas tuo, kad Jėzus neturi nuodėmių. Pasirodo, Kristaus krikštas gali būti vadinamas formaliu. Tai buvo savotiškas simbolis, kad Kristus neatmeta žydų mokymo apie Dievą. Jėzus tai daro didžiąja dalimi dėl likusių žmonių.
Jonas Krikštytojas nenorėjo krikštyti Kristaus, nes suprato, kad jam pačiam reikia krikštytis Gelbėtoją. Tačiau Jėzus liepė Jonui atlikti šią apeigą.
Evangelija mums sako, kad Kristus iš karto išėjo iš vandens, nes jame nebuvo nuodėmės (nebuvo ko prisipažinti). Tuo pačiu metu Šventoji Dvasia nusileido Kristui kaip balandis. ir iš dangaus pasigirdo Dievo Tėvo balsas, tvirtinantis, kad Jėzus yra Jo mylimasis Sūnus, kuriame yra visos Tėvo malonės. Tik po krikšto Kristus išėjo į viešą pamokslą.
Jėzaus Kristaus krikšto įvykis yra išreikštas stačiatikių šventėje, dar vadinamoje Epifanija. Šventės šio įvykio garbei sausio 19 d. Vyksta visose stačiatikių bažnyčiose (naujas stilius). Egzistuoja tradicija bažnyčiose pašvęsti vandenį Epifanijos išvakarėse, taip pat pačią šventės dieną.
