1986 m. Balandžio 26 d. Naktį, 4-ajame Černobylio atominės elektrinės bloke, branduoliniai mokslininkai išbandė vieną iš saugos sistemų. Šis eksperimentas nepavyko jau 4 kartus, penktasis bandymas tapo lemtingas, pasibaigus dviem neregėtos galios terminiais sprogimais ir visišku reaktoriaus sunaikinimu. Pirmasis miestas radioaktyviųjų izotopų ir transuraninių elementų debesies kelyje buvo SSRS „perlas“ - Pripyat.
![Image Image](https://images.culturehatti.com/img/kultura-i-obshestvo/73/kak-sejchas-zhivut-v-pripyati.jpg)
Negyvoji zona
Prieš Černobylio avariją Pripjatas buvo besivystantis jaunas miestas (vidutinis gyventojų amžius buvo 26 metai), kuriame gyveno apie 50 tūkst. Žmonių. Dabar tai vaiduoklių miestas, esantis labiausiai užterštoje 10 km zonoje, vadinamasis griežto saugumo sektorius - tai laidojimo vietų teritorija, būtent čia skubėdami jie palaidojo tai, kas buvo išmesta iš reaktoriaus.
Dabar ši zona užteršta transuraniniais izotopais ir laikoma negyva amžinai. Žmonės Pripyat mieste negyvena, tik du kartus per metus specialūs autobusai atveža čia buvusius gyventojus aplankyti artimųjų kapų. Gyvenimas šiose teritorijose galės grįžti tik po kelių tūkstantmečių - plutonio puvimo laikas yra daugiau nei 2, 5 tūkstančio metų.
Šiandieninis „Pripyat“ yra bauginantis reginys. Tai atrodo kaip didžiulės architektūrinės kapinės, paslėptos tankaus miško tankmėse. Tačiau kaip bebūtų keista, yra daug norinčių pasinerti į mirusio miesto atmosferą ir savo akimis pamatyti, koks gali būti gyvenimas po žmonių. Ekskursijos į Pripjatą yra labai populiarios. Nors tai gana pavojinga ir ekstremali turizmo rūšis, radioaktyviųjų dulkių, kurios tvirtai įmigusios į žemę, medžius, namus, lygis vis dar teka per stogą.
Be to, dėl aplinkos įtakos dauguma pastatų griūva ir yra apleisti. Miesto teritorijoje veikia tik kelios patalpos - speciali skalbykla, garažas specialiai įrangai, stotis geležies šalinimui ir vandens fluorinimui bei kontrolės punktas prie įėjimo į Pripyatą.