Portretuose Puškinas vaizduojamas kaip dailus vyras su gyvu žvilgsniu ir tiesia bei plona nosimi. Tačiau iš amžininkų liudijimų yra žinoma, kad jo išvaizdoje išsaugomi ne itin tolimo tamsiaplaukio protėvio, turinčio visas Negroid rasės savybes, bruožai: plati nosis, tamsios akys, garbanoti plaukai.
Naudojimo instrukcija
1
Yra keletas vaizdingų paveikslų, vaizduojančių Puškiną, ir jie yra gana skirtingi. Žinoma, kad tų laikų tapytojai nebuvo linkę perduoti tikrovę tiesiškiausiai ir betarpiškiausiai, priešingai, buvo manoma, kad geros manieros taisyklė yra vaizduoti žmogų, pagražinant jo bruožus. Visiškai normalu buvo suteikti Puškino bajorijai išvaizdą, suteikti jam tas savybes, kurios buvo laikomos gražiausiomis. Todėl pradedantiesiems galite pabandyti įsiklausyti į tai, ką pats poetas pasakė apie save ir kaip jį apibūdino draugai ir pažįstami.
2
Puškinas sukūrė eilėraštį prancūzų kalba, kuriame aprašė savo išvaizdą. Sakoma, kad jo negalima lyginti su labiausiai ištvermingu augimu. Taigi Puškinas buvo vidutinio ūgio vyras. Toliau poetas apibūdina šviežią veido spalvą, rudus plaukus ir garbanas ant galvos. Tada jis sako, kad jis yra tikras beždžionės veidas. Matyt, Aleksandras Sergejevičius nelaikė savęs dailiu, tiesiog palygino savo veidą su beždžione.
3
Licėjuje apie Puškiną jie sakė, kad jis buvo „beždžionės ir tigro mišinys“. Tikriausiai jis turėjo omenyje ne tik savo veidą, bet ir jo charakterį, manieras ir norą raupsuoti bei sutrikti. Klaidingas jauno poeto polinkis ir drąsa buvo nuoširdžiai mylimas jo licėjaus draugų. Panašus palyginimas su beždžione ir tigru veda maršalo Kutuzovo anūkę, ji rašo, kad poetas kilęs iš Afrikos protėvių ir kad jo akyse yra pakankamai juodumo, juose išsaugotas kažkas laukinio. Bet tada ji taip pat rašo, kad Puškinas kibirkščiuoja iš proto ir su juo taip įdomu kalbėtis, kad kalbėdamas su juo gali pamiršti apie viską, ko trūksta jo išvaizdai.
4
Daugelis amžininkų atsiminimuose ir prisiminimuose apie Puškiną pažymėjo, kad jo veido išraiška buvo gyva, o veidas spindėjo mintimis ir šiek tiek vaikiško gyvumo. Kalbėdamiesi su poetu, žmonės jį sužavėjo ir dažnai jis jiems atrodė dailus ne todėl, kad iš tiesų turėjo neįtikėtinai patrauklią išvaizdą, bet todėl, kad buvo nuostabus žmogus, galintis sužavėti bet ką savo asmeninėmis savybėmis.
5
Pats Puškinas rašė, kad jo portretas nebuvo parašytas, o tai perteiktų jo charakterį ir vidinį pasaulį. Jis netgi rašo apie tai romane „Eugenijus Oneginas“, kad tikisi tokio portreto pasirodymo, pagal kurį bus galima jį atpažinti ateityje. Puikdamas ironijos, Puškinas rašo, kad nežinodami žmonės galės pasakyti „tai buvo poetas!“ Žiūrėdami į jo portretą.
6
Yra trys garsiausi Puškino portretai. Pirmasis 1826 m. Parašytas dailininko J. Vivieno, jį užsakė pats poetas. Antrąjį 1826 m. Portretą nutapė rusų dailininkas V.A. Tropininas, o trečiąjį 1987 m. Parašė Kiprenskis. Nepaisant tokio nedidelio laiko skirtumo, visi portretai yra visiškai skirtingi, jie vaizduoja tris skirtingus žmones. Būtent iš jų galima spręsti, kaip netikslūs to meto portretai perteikė savo išvaizdą. Kiekvienas menininkas siekė pabrėžti tai, kas, jo nuomone, yra svarbiausia. Vienas bandė perteikti vaikišką veido išraišką, antrasis - liūdną ir gilų žvilgsnį, trečias - akyse žvilga klaidingas žvilgsnis. Tačiau ne vienas Puškino portretas pasakoja apie jį daugiau nei jo darbai.
