Petro Didžiojo mirtis, jo paskirto įpėdinio nebuvimas XVIII amžiuje Rusijoje sukėlė daugybę rūmų perversmų. Bet gal caras vis tiek sugebėjo perduoti Rusijos sostą ir palikimą aukščiausią valdžią, tačiau jo valiai buvo užkirstas kelias
1722 m. Caras Petras I priėmė dekretą dėl sosto paveldėjimo, kuris pakeitė aukščiausią valdžią perdavimo tvarką šalyje. Nuo šiol monarcho valia bet kuris asmuo galėtų tapti sosto įpėdiniu. Priežastis, kodėl karalius priėmė tokį dekretą, tuo metu nebuvo vyrų įpėdinių.
Po dvejų metų, 1724 m., Petras vainikavo savo žmoną Jekateriną imperatoriene, patvirtindama, kad po mirties ji taps sosto įpėdine. Bet imperatoriaus planus sužlugdo jo žmonos neištikimybė, apie kurią karalius sužino tais pačiais metais.
Petras vėl susiduria su sosto įpėdinio pasirinkimu.
1725 m. Sausio mėn. Imperatorius mirė. Prieš mirdamas jis prašo popieriaus lapo su rašikliu ir rašo: „Duok visko
Oficialūs šaltiniai teigia, kad, be šių dviejų žodžių, buvo ir kitų, tačiau jie negalėjo būti išdėstyti. Keista, ar ne, du žodžiai aiškūs, kiti - ne. O gal jie nebuvo išmontuoti tyčia. Galbūt popieriuje buvo Petro Aleksejevičiaus vardas, anūkas Petras I, kurio įpėdinis nenorėjo matyti nei Jekaterinos, nei jos artimiausių bendražygių, vadovaujamų Petro bendražygio - kunigaikščio A.D. Menšikovas.
Patys žodžiai „duok viską“ taip pat atrodo keistai. Ką Petras turėjo omenyje žodį „viskas“ - valdžia, sostas ar dar kažkas.
Gal šiuo dokumentu imperatorius, kaip vyras ir tėvas, palikimą žmonai ir dukroms Annai bei Elžbietai paveldėjo tik turtu ir jis buvo sudaręs sosto paveldėjimo testamentą, nes Petro liga nebuvo staigi ir jis suprato, kad greitai mirs, todėl paskyrus įpėdinį, t. skubėti.
Iš tiesų, iki šios dienos vis dar egzistuoja versija, kad karalius prieš mirtį vis dėlto paskyrė įpėdiniu, surašęs testamentą, tačiau tai kažkaip dingo.
Kad ir kas būtų, bet dėl tam tikrų priežasčių paskutiniojo imperatoriaus nebuvimo įvyko rūmų perversmas ir Petro žmonos Kotrynos atėjimas į valdžią.
