Tarp daugybės švenčių, kurias švenčia stačiatikių bažnyčia, yra ir puikių. Tikintieji jas švenčia ypač iškilmingai ir plačiai. Velykos laikomos pagrindinėmis krikščioniškomis šventėmis, o reikšmingiausios yra ir 12 reikšmingiausių švenčių.
Dvylika atostogų
Tikintieji krikščionys vadina Velykų šventes. Šios pagrindinės bažnytinės šventės pagrindas yra stebuklingo Jėzaus Kristaus prisikėlimo legenda, nukryžiuotas ant kryžiaus žydų teismo sanhedrino nuosprendžiu. Prisikėlimo idėja yra pagrindinė krikščionybės dalis, todėl atostogos šio įvykio garbei turi ypatingą vaidmenį.
Krikščioniškos Velykos švenčiamos pirmą sekmadienį po žydrosios lygiadienio ir mėnulio pilnaties, jei jos niekada nesutampa su žydų. Taigi Velykos yra „klajojančios“ šventės, kiekvienais metais patenkančios į skirtingą skaičių.
Kitos trys svarbios dvylika švenčių yra susijusios su Velykomis - Viešpaties įžengimas į Jeruzalę, Viešpaties iškilimas ir Šventosios Trejybės diena.
Viešpaties įėjimas į Jeruzalę taip pat vadinamas Palmių sekmadieniu; jis švenčiamas paskutinį sekmadienį prieš Velykas. Ši šventė pagrįsta Evangelijos legenda apie tai, kaip prieš savo kankinystę ir prisikėlimą Jėzus Kristus atvyko į Jeruzalę, kur žmonės, sveikindami jį, numetė palmių šakeles ant kelio priešais Jėzų.
40 dieną po Velykų yra švenčiamas Viešpaties iškilimas. Ji pagrįsta Evangelijos legenda apie Jėzaus Kristaus kilimą į dangų jo mokinių akivaizdoje.
Rusijoje Trejybė susijungė su slavų švente Semiku, skirtu augalijos dvasioms. Iš čia atsirado paprotys papuošti namus ant Trejybės žalumynais ir važiuoti šokiais aplink beržą.
Šventosios Trejybės šventė remiasi istorija apie Šventosios Dvasios nusileidimą apaštalams 50 dieną po Velykų. Stačiatikių bažnyčia šiam įvykiui teikia ypatingą reikšmę ir aiškina ją kaip Jėzaus sandorą, kuria krikščionybės žinia perduodama visoms tautoms.
