Stačiatikių doktrina lemia, kad malda yra dialogas tarp žmogaus ir Dievo. Krikščioniškoje praktikoje maldos kreipiasi į Dievo Motiną, angelus ir šventuosius. Nepaisant to, kam skirta peticija, maldos skirstomos į tris kategorijas pagal jų pagrindinį turinį.
Viena iš krikščioniškosios tradicijos maldų rūšių yra atgailos malda. Atgailos malda reikalaujama, kad žmogus paprašytų Dievo atleisti savo nuodėmes. Krikščionybė teigia, kad planetoje nėra nė vieno žmogaus, kuris gyventų ir nenusidėtų. Todėl atgailaujančios maldos yra aktualios ir reikalingos bet kuriam stačiatikiui, nepaisant jo dvasinio tobulumo lygio. Atgaila yra viena iš svarbiausių žmonių, išpažįstančių stačiatikių krikščionybę.
Kita maldos rūšis stačiatikybėje yra padėkos kreipimasis į Dievą, Dievo Motiną, angelus ar šventuosius. Ortodoksams asmeniui visada turi būti būdingas dėkingumo Dievui jausmas. Net apaštalas Paulius viename iš savo laiškų sakė, kad krikščionis turi visada džiaugtis, nuolat melstis ir dėkoti už viską. Krikščioniui Dievas suvokiamas kaip Kūrėjas ir mylintis Tėvas, todėl už tai, kad žmonija turi galimybę susivienyti su savo Kūrėju bažnytiniuose sakramentuose, ortodoksai turėtų jausti dėkingumą. Be to, padėkos maldos naudojamos gavus Dievo, Mergelės, angelų ar šventųjų prašymą.
Krikščionybėje taip pat yra maldos. Jie gali būti skirti tiek Dievui, tiek kitoms šventoms asmenybėms. Juose krikščionis prašo padėti patenkinti savo kasdienius poreikius, vykdydamas Gelbėtojo sandorą, kad, norėdamas gauti reikalingą, turi paprašyti. Pagal stačiatikių doktriną, nepaisant to, kad Dievas žino kiekvieno žmogaus poreikius, krikščionis turėtų paprašyti reikalingų dalykų. Būtent tuo laisva žmogaus valia pasireiškia vykdant savo Kūrėją.
