Erdvė ir laikas yra pagrindinės filosofijos kategorijos. Kartu su judėjimo samprata jie yra tiesiogiai susiję su objektyviomis būties savybėmis. Pirmosios idėjos apie laiko ir erdvės prigimtį kilo dar antikos laikais, kai žmogus patyrė jį supantį pasaulį.
Naudojimo instrukcija
1
Kasdieniniame gyvenime žmogus supranta erdvę ir laiką pažodžiui ir intuityviai, nepriklausomai nuo šių sąvokų filosofinio turinio. Žmonės iš patirties žino, kad visi materialūs objektai turi fizinius matmenis ir mastą. Dienos laiko pasikeitimas ir sezoniniai gamtos pokyčiai žmogui jau seniai parodė, kad visi įvykiai turi tam tikrą trukmę.
2
Atsiradus ir tobulėjant filosofinėms žinioms, santykis su laiku ir erdve pradėjo keistis. Kai kurie mąstytojai, tokie kaip Epikūras ir Demokritas, šias kategorijas laikė savarankišku būties pagrindu, kuris gali egzistuoti nepriklausomai nuo materijos ir už jos ribų. Šie filosofai padarė prielaidą, kad tarp materijos, erdvės ir laiko yra tokie patys santykiai, kaip tarp atskirų medžiagų ar elementų.
3
Kitas požiūris buvo Aristotelio ir Leibnizo. Šie filosofai laiką ir erdvę laikė viena santykių sistema, kurioje juos lemia materialių objektų, sudarančių pasaulį, sąveika. Už tokios sąveikos sistemos ribų erdvė ir laikas tapo tuščiomis abstrakcijomis, kurios neturėjo savarankiško turinio.
4
Erdvė, žvelgiant iš šiuolaikinio mokslo perspektyvos, yra struktūrinė materijos savybė, jos egzistavimo būdas ir forma. Erdvė yra daugialypė kategorija. Su tuo dažnai vartojamos sąvokos „pratęsimas“ ir „begalybė“. Filosofijoje erdvės kategorija turi prasmę tik tiek, kiek galima susisteminti materialųjį pasaulį.
5
Laikas yra dar viena materijos būties forma. Tai paaiškėja filosofijoje kaip būdas, kuriuo gali keistis materialūs objektai ir reiškiniai. Laiko kategorijai apibūdinti plačiai naudojami terminai „trukmė“, „srautas“, „judėjimas“, „praeitis“, „dabartis“ ir „ateitis“. Šiuolaikinės fizinės ir filosofinės žinios rodo, kad laikas turi kryptingumo ir negrįžtamumo savybių.
6
Alberto Einšteino pasiūlyta reliatyvumo teorijos įvedimas į mokslą leido išsiaiškinti laiko ir erdvės filosofinių kategorijų turinį. Paaiškėjo, kad jie yra neatsiejamai susiję tiek tarpusavyje, tiek su nenutrūkstamu materijos judėjimu, sudarydami vieną ir nedalomą erdvės-laiko tęstinumą. Remiantis reliatyvumo teorijos išvadomis, laikas ir erdvė gali egzistuoti tik kaip materialiojo pasaulio atributai, o jų savybes lemia gravitacijos jėgos.
