Konfucianizmas yra pripažįstamas nacionaline Kinijos religija, nors tai greičiausiai etinis ir politinis mokymas, nes šioje religijoje nėra vieno dievo. Konfucianizmas iškelia žmogų į Visatos centrą, todėl bet koks jo reiškinys visų pirma vertinamas iš moralės pozicijos.
Žmogaus tobulėjimo dvasinės doktrinos autorystė priklauso senovės kinų išminčiui Kunzi arba, lotyniškai perrašant, Konfucijui, gyvenusiam 551–479 metais. Pr e. Šis senovės Kinijos istorijos laikotarpis pasižymi dideliais socialiniais ir politiniais sukrėtimais ir krizėmis: patriarchalinių-genčių normų, valdžios institucijų ir valstybės, egzistavusios anksčiau, sunaikinimu. Kaip nutinka didelių sukrėtimų laikais, buvo rastas žmogus, kuris sugebėjo suformuluoti ir perduoti visuomenei moralines, etines ir dvasines normas, kurios buvo plačiai naudojamos ir padėjo Kinijos žmonėms išlaikyti moralinį vientisumą.
Savo mokyme Konfucijus remiasi primityviais įsitikinimais, įskaitant mirusių protėvių kultą, aukščiausias dieviškas galias - dangų ir gamtą, kaip „aukso vidurio“ harmonijos ir principų pavyzdį bei šaltinį. Šis mokymas yra paruošta žmogaus dvasinio tobulėjimo programa, kuri yra visatos centras ir todėl turi gyventi harmonijoje su aplinkiniu Kosmosu. Kiekvienas asmuo, šios doktrinos pasekėjas, gyvena pagal gamtos dėsnius, jis yra moralės pavyzdys ir idealas sekti visą visuomenę. Tokiam žmogui organiškai būdingas harmonijos jausmas: jis turi įgimtą arba įgytą per savęs tobulinimo organinę dovaną, kad egzistuotų natūraliu ritmu.
Konfucijus neturėjo rašytų darbų, tačiau traktate „Lun-yu“, kuriame įrašomi jo pokalbiai su studentais ir sekėjais, mokytojas nurodo penkias „situacijas“, kurių reikėtų laikytis tiek viešajame administravime, tiek šeimoje, tiek kasdieniame gyvenime. Tai apima: ritualas, žmogiškumas, pareiga kaip teisingumas, žinios ir pasitikėjimas. Ypatingas ritualo vaidmuo paaiškinamas tuo, kad su jo pagalba galima pritaikyti ir pritaikyti kiekvieną asmenį, visuomenę, valstybę begalinei gyvosios kosminės bendruomenės hierarchijai, kuriai būdingas ypatumas nuolat keistis, tuo pačiu išlaikant vystymosi įstatymus ir principus.
Bet kuriame asmenyje, nuo valdovo iki paprasto valstiečio, išugdytas pamatinis „pastovumas“, proporcijos jausmas, užtikrinantis, kad visuomenėje išliktų nepalaužiamos moralės, vertybės, kurios neleidžia vystytis tokioms destruktyvioms savybėms kaip sotumas ir vartotojiškumas. Konfucijaus, kurio pasekėjų šiandien daug Kinijoje, mokymų gyvybingumą patvirtina esamas Kinijos visuomenės ir valstybės stabilumas nepažeidžiant Europos vartotojiškos visuomenės.
