Krikščionių stačiatikių tradicijoje yra du dvasininkų tipai: balta ir juoda. Pagal pirmąjį suprantama, kad dvasininkai yra vedę, o antrasis - tie, kurie yra gavę vienuolišką planą.
Hieromonkais stačiatikių bažnyčioje vadinami kunigai, gavę vienuolių tonizą. Kunigas bažnytinėje tradicijoje vadinamas kunigu. Atitinkamai kunigas-vienuolis - hieromonkas.
Galite tapti hieromonku tiek įšventinus į kunigystę, tiek po kelerių metų tarnybos eiliniu kunigu. Pvz., Jei pasaulietis atėjo į vienuolyną ir liko ten dirbti, tada iš pradžių jis yra darbininkas, naujokas, tada jis gali tapti vienuoliu. Tuomet jis imasi vienuolyno tonerio, duoda celibato, paklusnumo, neturėjimo teises. Tas, kuris priėmė vienuolystę, yra apsirengęs savotišku angelų įvaizdžiu. Į kunigus gali būti įšventinti paprasti vienuoliai. Kunigas, kuris prieš įšventinimą jau buvo vienuolis, automatiškai tampa hieromonu.
Yra ir kitų atvejų. Pavyzdžiui, kunigas priklauso baltųjų dvasininkams, tai yra, jis yra vedęs vyras. Jei staiga jis lieka našliu, būdamas kunigiškojo orumo, tada dvasininkas gali imtis vienuolių tonų. Po įšventinimo tuoktis nebeįmanoma, todėl kunigai našliai dažniausiai priima vienuolystės įžadus. Taigi paaiškėja, kad kunigas, gavęs vienuolių tonusą, jau bus vadinamas hieromonku.
Taip pat reikia pasakyti, kad hieromonkas yra pirmasis juodaodžių dvasininkų kunigiškos tarnybos laipsnis. Už tarnystės stažą ar ypatingus nuopelnus kunigams kunigystę skiria kunigai. Vienuolynų rektoriai taip pat gali būti vadinami abatais ir archimandritais.
Skiriamasis hieromonko drabužių bruožas yra galvos apdangalai - vienuolyno gaubtas ir vienuolyno mantija.
Jei hieromonkas pašlovintas šventųjų akivaizdoje, tada asmuo priklauso garbinamoms šventumo apeigoms. T. y., Vienuoliams, kurie įgijo ypatingą dieviškąją malonę.
