Visi žmonės turi tėvynę ir pilietybę. Negalite gyventi registruodamiesi. Negali mylėti savo šalies ir deklaruoti jos kiekviename žingsnyje. Bet jūs vis tiek būsite pilietis. Tačiau yra kategorija žmonių, kurie neigia pilietybės institutą - kosmopolitai.
Teorinė bazė
Kosmopolitas iškelia žmonijos interesus aukščiau Tėvynės interesų. Absoliuti laisvė yra kosmopolito įsitikinimas. Anot J. R. Sauliaus, kosmopolitizmas yra pasaulėžiūra ir kultūrinis požiūris, kuriuo siekiama suprasti pasaulio vienovę, universalizmą.
Sokratas išreiškė mintis prieš kosmopolitikų idėjas. Kosmopolitas paskelbė save Diogenu. Cinikų mokykla skelbė autarchijos, nepriklausomybės nuo valstybės idėją. Stoikai plėtojo kosmopolitizmą. Viduramžiai jį pašalino po žeme, kad būtų alchemija, bet nenuvertino. Immanuelis Kantas į kosmopolitizmą įžvelgė galutinį civilizacijos raidos rezultatą, o Voltaire'as numatė Europos Sąjungos idėją sakydamas, kad Europos šalys turėtų sukurti bendrą federaciją.
Dvidešimtasis amžius su perversmais, pasauliniais karais ir klestinčiomis socializmo bei humanizmo idėjomis sudarė derlingą dirvą kosmopolitinių mokymų plėtrai. Vienas iš pasaulinės revoliucijos rezultatų, pasak Vladimiro Iljičiaus Lenino, turėjo tapti vieninga pasaulio respublika. 1921 m. Eugenijus Lanty įsteigia Pasaulinę nenacionalinę asociaciją (SAT), kurios uždavinys yra prisidėti prie visų tautų, kaip suverenių sąjungų, išnykimo ir esperanto kalbos kaip vienos kultūrinės kalbos vartojimo. Galimybė tapti „pasaulio piliečiu“ atsirado žmonėms atsiradus Nanseno pasams, išduotiems pabėgėliams, kurie savo tapatybę patvirtino oficialiomis priemonėmis.
