„Politinis lyderis“. Šią frazę šimtai milijonų žmonių kasdien girdi iš TV ekranų, susitiko skirtinguose tekstuose. Tačiau ne visi jie galės aiškiai ir aiškiai paaiškinti, kokia prasmė slypi už šio termino.
Naudojimo instrukcija
1
Kas gali būti laikomas politiniu lyderiu? Iš pirmo žvilgsnio atsakymas į tokį klausimą yra labai paprastas, pažodžiui slypi paviršiuje. Politinis lyderis yra valstybės ar kai kurios partijos vadovas, socialinis judėjimas. Tačiau šis paprastumas tik akivaizdus, nes ne visada taip yra.
2
Politinis lyderis visų pirma yra asmuo, kuris gali iš tikrųjų (ir ne nominaliai) vadovauti šaliai ar didelėms žmonių masėms, telkti ir organizuoti plačius visuomenės sluoksnius, įkvėpti jiems užuojautos sau, tikėjimo savo priežasties teisingumu, savo idėjomis. Tam jis turi įtikinėjimo, oratorinio talento, puikių organizacinių sugebėjimų ir stiprios valios dovaną. Žodžiu, turėti, kaip dažnai sakoma, ryškų charizmą. Politinis lyderis turi būti protiškai pasirengęs sunkumams, prireikus prisiimti visą atsakomybę ir imtis griežtų, net griežtų bendrojo gėrio priemonių.
3
Todėl vien aukštų pareigų norint tapti politiniu lyderiu neužtenka. Istorija žino daugybę atvejų, kai valstybėms vadovavo silpni, nepasiruošę žmonės, kurie savo verslo ir moralinėmis savybėmis tiesiog neatitiko savo vietos. Taikos metu, laimingoje aplinkoje, jis vis tiek kažkaip pakenčiamas. Tačiau išbandymų eroje tokių žmonių nesugebėjimas būti politiniais lyderiais virto didele nelaime tiek sau (tiek savo artimiesiems), tiek žmonėms, valstybei. Ir tai, kad šie nepajėgūs vadovai galėjo būti gana verti žmonės, kurie nuoširdžiai palinkėjo gero savo žmonėms, nebeturi jokio vaidmens. Klasikiniai pavyzdžiai yra Prancūzijos karalius Liudvikas XVI ir Rusijos imperatorius Nikolajus II.
4
Politinis lyderis turi tvirtai ginti savo tautos ir valstybės interesus. Be to, jis turi atsižvelgti į antrosios pusės interesus ir, jei reikia, padaryti pagrįstą kompromisą.
5
Deja, dažnai politiniai lyderiai yra žmonės, kuriems, kaip sakoma, „už patrankos šūvį“ negalima leisti į valdžią. Būdingiausias pavyzdys yra Adolfas Hitleris, kuris, turėdamas neginčijamą oratorinį talentą, įtikinėjimo dovaną, atvirai spėliojo apie kolosalius sunkumus, kuriuos patyrė vokiečiai dėl Versalio pasaulio grobuoniškų sąlygų, ir dėl nacionalinio pažeminimo jausmo sugebėjo įkvėpti daugumą vokiečių turėti fanatišką pasitikėjimą savimi ir tapti Vokietijos viršūnėje. Kaip tai baigėsi pačiai Vokietijai ir visam pasauliui, yra gerai žinoma.
