Socialinės politikos modelis yra priemonių rinkinys, kurį valstybė naudoja socialinėms problemoms spręsti. Toks modelis, kaip taisyklė, grindžiamas konkrečia doktrina, kuri skiriasi valstybės įtakos ir įtakos socialinei sferai laipsniu. Yra keletas socialinės politikos modelių klasifikacijų ir kiekvienas iš jų atspindi vieną iš socialinės krypties aspektų.
Socialdemokratų, konservatorių, liberalų ir katalikų modeliai
Socialinės politikos modelių skaičiaus klausimu politologai dar nėra pateikę vienareikšmiškos nuomonės. Yra keletas klasifikacijų, kurių kiekviena laikoma vienodai teisinga. Tačiau ši klasifikacija gali būti laikoma labiausiai naudojama. Anot jos, yra 4 socialinės politikos modeliai: socialdemokratinis, konservatyvus, liberalus ir katalikiškas.
Pagrindinis šių modelių vertinimo kriterijus yra tikimybė rasti teigiamą dviejų problemų sprendimą: užimtumo ir skurdo problemas.
Socialdemokratiniame modelyje dėmesys sutelkiamas į socialinį pajamų perskirstymą vykdant fiskalinę politiką. Taip pat dėl dirbančios gyventojų dalies užimtumo.
Konservatyviame modelyje didelis dėmesys skiriamas užimtumui, tačiau socialinis perskirstymas nelaikomas svarbiu. Šiame modelyje ryškiausias yra „vargingai dirbančių žmonių“ reiškinys.
Liberaliam modeliui būdingas žemas užimtumo lygis, tačiau gana aukštas socialinio perskirstymo lygis.
Katalikiškame (jis dar vadinamas lotynišku) užimtumo ir socialinio perskirstymo modelyje valstybė skiria labai mažai dėmesio.
„Beveridge“ ir „Bismarck“ modeliai
Kita dažniausiai naudojama klasifikacija yra Europos bendrijos (ES) Komisija. Šioje klasifikacijoje išskiriami du pagrindiniai socialinės politikos modeliai: Beveridžas ir Bismarkas.
Bismarko modeliui būdingas glaudus ryšys tarp socialinės apsaugos lygio ir profesinės veiklos sėkmės. Šiuo atveju socialinės išmokos realizuojamos draudimo įmokų forma. Kitaip tariant, socialinė apsauga šiame modelyje nepriklauso nuo valstybės biudžeto.
Beveridžo modelis grindžiamas postulatu, kad bet kuris asmuo, nepriklausomai nuo jo priklausymo aktyviems gyventojams, turi teisę į saugumą (nors ir minimalų) ligos, senatvės ar kitokio pobūdžio išteklių apribojimo atveju.
Tokia sistema finansuojama per mokesčius iš valstybės biudžeto. Ir šiuo atveju įgyvendinamas nacionalinio solidarumo principas ir paskirstomo teisingumo koncepcija.
