Stačiatikių bažnyčios tradicijoje yra praktika, kai krikšto sakramento metu krikštatėviai būna kūdikiai. Dažniausiai krikštatėviais tampa artimiausi vaiko šeimos draugai. Krikštatėviais gali būti vienas arba du žmonės.
Pagrindinis veiksnys renkantis krikštatėvius yra pastarųjų tikėjimas ir jų bažnyčios tikėjimas. Tai nėra atsitiktinumas, nes pagrindinės krikštatėvių pareigos yra mokymas, vaiko auginimas stačiatikių tikėjime, taip pat pastarojo bažnyčios bažnyčios auklėjimas. Krikštatėviai garantuoja Dievui už kūdikį, neigia velnią ir derina su Jėzumi Kristumi.
Prievolė išmokyti vaiką stačiatikių tikėjimo apima ir kalbėjimą su kūdikiu, kalbėjimą dvasinėmis temomis. Krikštatėviai turėtų nusipirkti tinkamą literatūrą, kai vaikas išmoks skaityti. Imtuvai (vadinamieji krikštatėviai) turėtų padėti fiziologiniams tėvams išsiaiškinti stačiatikių tikėjimo pagrindus.
Krikštatėviai turėtų būti įtraukti į moralinį vaiko ugdymą. Pagrindinės krikščioniškos moralės ir etikos taisyklės yra gavėjų pareiga. Krikštatėviai turėtų stengtis įteigti vaikui meilę Dievui ir savo kaimynams, kaip ir tėvai, ir suvokėjai turi dalyvauti dvasiniame kūdikio ugdyme.
Krikštatėviai turėtų pamėginti bažnyčią auklėti. Tai yra, išmokyti kūdikį lankyti šventyklą. Tam vaikas nuo mažens turi dalyvauti šventose Kristaus slėpiniuose. Kai kūdikis vyresnis, krikštatėviai gali padėti pirmiesiems pasiruošti išpažinties sakramentui.
Kita krikštatėvių atsakomybė yra maldingas jų krikštatėvių minėjimas. Prižiūrėtojai turėtų melstis už vaiką tiek šventykloje, tiek įsakydami atminimą, tiek namuose.
Krikštatėviai turėtų žinoti, kad yra atskaitingi Dievui už savo krikštatėvį.
