Būti krikštatėviu nėra tik formalumas. Be konkrečių pareigų kūdikiui po krikšto sakramento, krikštatėviai privalo būti tiesioginiais paties sakramento dalyviais.
Krikštatėviai yra tiesiogiai susiję su kūdikių krikštu. Jei kunigas yra sakramento vykdytojas, tai krikštatėviai yra pagrindiniai kunigo padėjėjai vaiko krikšto metu.
Kūdikis, kuris buvo atgabentas į šventyklą krikštyti, yra paties krikštamotės ar krikštatėvio rankose per patį sakramentą (iš esmės tai nesvarbu - kadangi kūdikiui patogiau ir labiau pažįstama, krikštatėvis turėtų laikyti vaiką). Be to, krikštatėviai duoda įžadus atsisakyti šėtono ir sujungti Jėzų Kristų. Būtent tai turėtų būti priskiriama krikštatėvių pareigoms tiesiogiai dalyvaujant sakramente. Kunigas užduoda specialius klausimus, į kuriuos atsako krikštatėviai (kartu su pastaraisiais fiziologiniai tėvai gali atsakyti patys apie šėtono atsisakymą).
Po to, kai kūdikis pakrikštytas šventu šriftu (panardinant vaiką į vandenį), krikštatėviai priima naujai pagamintą krikščionį. Štai kodėl krikštatėviai taip pat vadinami suvokėjais. Tada krikštatėviai aprengia kūdikį. Tiesa, fiziologiniai tėvai gali tai padaryti vienodai.
Tam tikru krikšto momentu krikštatėviai kartu su kūdikiu rankose ir visais dalyvaujančiais krikšto metu tris kartus apeina šriftą, o kunigas gieda žodžius, kad ant jo buvo pakrikštyti Kristus.
Kai kuriose stačiatikių bažnyčiose yra praktika praktikuoti kai kurias maldas prie kryžiaus krikšto sakramento metu. Taigi kai kuriose parapijose krikštatėviai skaito „Creed“ (pagrindinę stačiatikybės maldą, atspindinčią pagrindinių dogminių tiesų prasmę).
Pasibaigus krikšto sakramentui, krikštatėviai naujai pagamintam krikščioniui įteikia Viešpaties Jėzaus Kristaus ar Mergelės ikoną, taip pat šventojo, kurio garbei įvardijamas kūdikis, atvaizdą.
