Filosofinis teiginys, kad žmogus yra sociali būtybė, rado vietą beveik visuose humanitariniuose moksluose. Žmogus, kaip asmenybė, tiesiog neįsivaizduojamas be visuomenės. Jis gali gyventi normalų gyvenimą tik pasinaudodamas kitų žmonių darbu ir patirtimi.
Naudojimo instrukcija
1
Žmogus negimsta asmenybe, jis tuo tampa tik su laiku. Nėra griežtų terminų. Žmogus pripažįstamas asmeniu, kai jis pradeda savarankiškai priimti sprendimus ir už juos prisiima visą atsakomybę. Nesvarbu, kiek jam metų: 14 ar 28 metai. Žmogus pirmiausia yra laisvas, autonomiškas ir nepriklausomas gyvenimo subjektas.
2
Žmogus tokiu tampa tik gyvendamas visuomenėje. Sąveika su kitais žmonėmis leidžia jam išsiugdyti galimybes, kurios buvo būdingos jo prigimčiai. Už visuomenės ribų dauguma šių galimybių tiesiog negali vystytis, tai yra, žmogus negali tapti asmeniu, gyvenančiu izoliuotai.
3
Vyksta vadinamoji socializacija, tai yra socialinės patirties įsisavinimas, įgūdžių ir savybių įgijimas, leidžiantis visiškai ir neskausmingai bendrauti su kitais žmonėmis. Tai procesas, kuris prasideda nuo žmogaus gimimo ir trunka visą gyvenimą. Socializacijos pagrindas yra asmens aktyvumas ir bendravimas įvairiose socialinėse grupėse (šeima, darbo kolektyvas, mokykla, neformalios grupės).
4
Šis procesas leidžia žmogui pasinerti į kultūrinę aplinką, kuri pirmiausia išreiškiama plėtojant šios visuomenės kalbą, tradicijas ir papročius. Tada jis įgyja įvairių vertingų žinių, patirties ir elgesio programų, kurias jau gali perduoti savarankiškai. Taigi, kultūros yra nuolat plinta erdvėje ir laike.
5
Už visuomenės ribų žmonės yra tik gyvūnai. Yra daugybė įrodymų apie šį faktą. Mowgli vaikai, kurie buvo priversti augti gamtoje, grįžę į visuomenę, negalėjo įsitvirtinti. Jie net nesugebėjo išmokti tarti paprasčiausių žodžių, jau nekalbant apie vėlesnę socializaciją.
6
Išraiška „žmogus yra socialinė būtybė“ pirmiausia sako, kad žmogus visada bendrauja su kitais žmonėmis ir negali egzistuoti be jų. Kur jis bebūtų, kad ir kokių poreikių jam reikia, jam reikia kitų žmonių pagalbos.
7
Nedaugelis žmonių sugeba gyventi visiškai autonomiškai, savarankiškai augindami maistą ir šildydami namus. Bet net tie nedaugelis gavo žinių iš kitų žmonių. Jie tiesiog pritaikė savo patirtį ir panaudojo ją savo poreikiams patenkinti.
8
Taigi galime drąsiai teigti, kad žmogus yra neįsivaizduojamas be visuomenės. Jis kartu yra ir socialinių įtakų subjektas, ir objektas.
