Tėvai dažnai krikštija vaikus, net negalvodami, kodėl ir kodėl jie tai daro. Tuo pačiu metu ne visi žino, kad krikšto apeigos yra ne tik graži ceremonija bažnyčioje ir jokiu būdu ne apsauga nuo piktos akies, nuotaikų ir ligų.
Daugelis krikšto kūdikių vien todėl, kad taip turėtų būti. Daugeliu atvejų šiuolaikinės motinos ir tėvai taip pat buvo pakrikštyti vaikystėje (nors ir ne taip masiškai kaip šių dienų kūdikiai), todėl šios apeigos yra savaime suprantamos. Labai dažnai trupiniai prisijungia prie krikšto apeigų, o tada bažnyčia lankoma, geriausiu atveju, kelis kartus per metus per didžiąsias bažnytines šventes (Velykas, Kalėdas). Kai kurie mano, kad krikšto sakramentas yra „piliulė“ tam tikroms vaikų sveikatos ar elgesio problemoms spręsti, ir tiki, kad atlikę ceremoniją jie galės padėti kūdikiui greičiau pasveikti ar geriau užmigti, nesileidžiant į isteriją. Labai dažnai taip ginčijasi ne tik jauna mama ir tėtis, bet ir vyresni, išmintingi šeimos nariai. Vis dėlto yra absoliučiai neteisinga manyti, kad krikštas yra būdas atsiduoti Aukštesnėms jėgoms. Tikintys tėvai mato krikšto procesą kaip visiškai natūralų įvykį ir krikšto savo vaikus, nes net neįsivaizduoja, kaip išsiversti be jo. Remiantis krikščionių doktrina, krikšto metu žmogus prisijungia prie Dievo karalystės, ir tai turi būti daroma dar kūdikystėje. Tokiu atveju tėvai puikiai supranta, ką reiškia ši apeiga, jie atlieka tinkamą pasiruošimą (maldas, išpažintį) ir labai atsakingai renkasi krikštatėvius, kurie turėtų tapti patikima žemės riešuto atrama. Tokiose šeimose vaikas ne tik eina per krikšto sakramentą, bet nuo mažens prisijungia prie bažnyčios. Jie iš jo dalyvauja, eina į pamaldas, skaito jam Bibliją arba tiesiog perpasakoja palyginimus, suprantamus net mažiausiems. Turiu pasakyti, kad tikėjimo požiūriu tik trečiuoju atveju krikšto apeigos turi prasmę. Nors kunigai nieko neatsisako, nes bet kokiu atveju vaikas prisijungia prie Dievo, tada viskas priklauso nuo jo tėvų ir krikštatėvių. Kartais motinos ir tėvai tiki per kūdikį, per krikšto sakramentą ir vėlesnes komunijas bei pamaldas. Taip pat manoma, kad šios apeigos metu kūdikis gauna savo angelą sargą ir patenka į aukštesniųjų jėgų apsaugą. Kai kurie mano, kad neverta pakrikštyti vaiko tokiame jauname amžiuje, tačiau reikia suteikti jam galimybę ateiti pas jį pačiam. Tikriems tikintiems krikščionims tokia laukimo taktika yra absurdiška ir neįmanoma, nes, pasak jų įsitikinimų, vaikas nuo pat mažens turėtų būti užaugintas Kristuje ir būti tikru krikščioniu (ir dėl to pereiti krikšto sakramentą).
