Daugelis žmonių įsitikinę, kad astrologija yra objektyvus gyvenimo ir darbo lyderis. Išleidžiama gausybė literatūros leidinių su horoskopais ir patarimais, kaip formuoti pagrindinius elgesio taškus. Kartais net krikščionys palaiko astrologinį mokymą, nesuvokdami jo esmės ir prasmės.
Astrologija nėra tik horoskopai. Tai religinė ir filosofinė doktrina, pagrįsta tuo, kad žvaigždės ir planetos daro įtaką žmogaus asmeniui. Tai reiškia žmonių polinkius, jų charakterių skirtumus, taip pat likimą.
Krikščionių stačiatikių bažnyčia niekada teigiamai nereagavo į astrologijos mokymą apie pasaulio esmę. Visų pirma, taip yra dėl to, kad astrologinėje doktrinoje žmogaus svarba yra smarkiai sumažinta ir pažeista visiška žmogaus laisvė. Viešpats padarė žmones nepriklausomus nuo žvaigždžių ir planetų išdėstymo, o jis pats dalyvavo žmogaus išganyme.
Remiantis Bažnyčios mokymu, būtent žmonės yra Dievo kūrinijos karūna, jie yra kosmoso centras. Žmogaus likimą lemia jo asmeninis elgesys ir pasirinkimo laisvė, o ne gimimo datos specifika ar žvaigždžių ir planetų išdėstymo forma. Žinoma, yra veiksnių, darančių įtaką asmeniui iš išorės, tačiau, remiantis Bažnyčios mokymu, jie yra Dievo jurisdikcijoje, o ne dangaus kūnų išdėstyme.
Neigiamas Bažnyčios požiūris į astrologiją turi senas šaknis. Net mūsų eros laikais daugelis astrologų tuo pat metu užsiėmė raganomis ir burtimis, kurių iš tikėjimo vienu Dievu nebuvo galima suvokti teigiamai.
Astrologinėje doktrinoje galima pastebėti mistikos ir žmogaus esmės netikrumo bruožus. Šiame mokyme nėra nieko, kas pasakytų apie Dievą krikščioniškąja prasme, todėl stačiatikiai negali tokio žvilgsnio į pasaulį.
Astrologija nėra mokslas tiesiogine šio žodžio prasme (tai yra didelis jos skirtumas nuo astronomijos). Astrologinė doktrina yra pseudomokslinė ir kreipiasi į žmogaus pasaulėžiūros sritį, kurioje vietoj Dievo yra žvaigždės ir planetos, turinčios įtakos žmogaus gyvenimui.
Krikščionybė įspėja tikinčiuosius, kad būtina suprasti žmogaus asmenybės didybės esmę. Viešpats Jėzus Kristus priima žmogiškąjį kūną, kuris yra pamaldus. Žmogus yra išaukštintas iki aukščiausio laipsnio vienybės su Dievu. Todėl doktrina, pasakojanti apie negyvosios kūrybos poveikį žmogui, negali būti taikoma, nes, pasak krikščionybės, visas pasaulis priklauso nuo žmogaus, o ne atvirkščiai.
