Įėjęs į stačiatikių bažnyčią, tikintysis mato daug žvakių ir lempų, degančių priešais šventus paveikslus. Ši žvakių uždegimo priešais piktogramas praktika yra visuotinai taikoma visose stačiatikių parapijose.
Stačiatikių supratimu žvakė yra žmonių pasiaukojimo Dievui simbolis. Be to, žvakės uždegimas priešais šventą paveikslą turi tam tikrą prasmę ir turi dvasinę prasmę. Taigi, žvakės deginimas primena žmogui, kad jo malda turėtų būti „karšta“, ištarta iš tyros širdies. Tuo pačiu metu tikinčiojo mintys turėtų pakilti „į sielvartą“ į dangų, panašiai, kaip degančios žvakės liepsna neišvengiamai kyla, neatsižvelgiant į tai, kokioje padėtyje asmuo laiko žvakę.
Apšvietimo įrenginių praktika datuojama Senajame Testamente. Išėjimo knygoje, kuri yra Pentatecho dalis, yra Dievo įsakymo Mozei įrodymų, kad reikia supažindinti lempas prieš Sandoros skrynią, kurioje buvo devyni Įsakymai. Pagal Senąjį Testamentą toks įsakymas turėjo būti „amžinas statutas kartoms“ (Išėjimo 27:21). Be to, Jėzus Kristus savo palyginimuose simboliškai kalbėjo apie uždegtas lempas, simbolizuojančias ypatingą deginimą. Pavyzdžiui, palyginime apie jaunavedžių laukimąsi jaunavedžio. Kitoje Evangelijos vietoje galima perskaityti, kad deganti žvakė yra šviesos šaltinis tamsioje patalpoje, todėl žmogaus reikalai taip pat turėtų būti ryškūs, kad „apšviestų“ maloningus aplinkinio pasaulio kūrinius.
Žvakės prieš šventas ikonas taip pat yra uždegtos kaip žmogaus bendravimo su Dievu, dieviškosios malonės ir šventumo ženklas. Štai kodėl žvakių klojimas šventykloje neturėtų būti oficialus. Pats procesas būtinai turi būti lydimas maldos. Laikydamiesi priimtos tradicijos, negalite uždėti žvakių „šalta“ širdimi, nes tokiu atveju tai virsta ritualu, absoliučiai beprasmišku krikščioniui.
