Savęs pateisinimas yra mielas mūsų gyvenimo priešybė. Žmogus yra moralinė būtybė, kurią nuolat kankina klausimas: „Kam man atiduoti savo nuodėmių naštą“? Dažniausiai pasiskirsto tėvai, „sugedę“ genai, žvaigždės, pagal kuriuos numatomas likimas arba laikmetis, kuriame mes esame užaugę. Tėvai daugeliu atvejų pasitiki savo vaikų vientisumu, kaltina draugus ir visuomenę ir taip pasveria savo atžalų likimą.
Savęs pateisinimas yra senovės nuodėmė
Savęs pateisinimas yra viena seniausių nuodėmių. Adomas pirmą kartą tai padarė dar būdamas Edeno sode. Savo atsakomybę jis perkėlė Ievai, o paskui pačiam Dievui. Nuo to laiko žmonija nuolat padarė šią nuodėmę. Todėl Adomas nustatė kiekvieno žmogaus elgesio modelį. Norėdami ištaisyti situaciją, į Žemę ateina naujas Adomas (Kristus). Dėl to viskas keičiasi su Kristumi, tačiau galutinis rezultatas priklausys nuo kiekvieno žmogaus noro.
Savęs pateisinimas šiuolaikiniame pasaulyje
Šiuolaikinis žmogus yra klastingas. Jis visada stengiasi padaryti pasiteisinimus. Deja, stačiatikybė taip pat virsta savotišku pasiteisinimo veiksniu. Jei bažnyčios žmogus nėra pašauktas atsiskaityti ir išsiaiškinti to ar kito poelgio priežastis, jis gali įvardyti įvairias priežastis, paskatinusias tai padaryti. Krikščionis trumpai pasakys: „Demonas suglumino“.
Panašų pavyzdį, bet jau visos šalies mastu, galima rasti ikirevoliuciniais laikais. Prieš pat šį įvykį prostitucija buvo įteisinta. Ten buvo įteisinti tolerancijos namai, o ten dirbusios moterys turėjo gauti bendrystę, išpažintį ir kasmet daryti kunigo pastabas. Jie neturėjo teisės dirbti postuose ir per didžiąsias bažnytines šventes. Pasirodo, žmonės neatsikratė nuodėmės, o bandė sujungti nesuderinamą. Tokiu atveju nuodėmė ir stačiatikybė, nesąmoningai darydami pasiteisinimus, kad nesugeba įveikti šios nelaimės. Visa tai tapo viena iš 1917 metų revoliucijos priežasčių.
Suvorovas, kaip stačiatikis, labai kruopščiai planavo savo karines operacijas: sustiprino gynybines linijas, specialiu būdu skyrė karinę jėgą, o tada pasakė: „Ką galėjau, aš padariau viską ir dabar leidžiu, kaip nori Dievas“. Labai svarbu, kad XXI amžiaus krikščionys nesuteiktų priežasties tiems, kurie to siekia, kad nepaverstų krikščionybės bendražygiu ir nepadarytų jos savaiminio pateisinimo veiksniu. Žmogus turi išnaudoti visus savo išteklius, atsisakyti visko, ką daro, ir tada visiškai pasikliauti Dievo valia.
