Hegelis taip pat sakė, kad viskas, kas egzistuoja, yra verta mirties. Iš tikrųjų mirtis yra neišvengiama gyvenimo akimirka, kurią kiekvienas žmogus turės „išgyventi“.
Jums reikės
Istorijos vadovėlis, Biblija.
Naudojimo instrukcija
1
Mirtis primityvioje visuomenėje. Primityvioje visuomenėje mirtis neišsiskyrė iš gyvenimo, neišsiskyrė nei prasmės, nei pradžios prasme. Tai buvo tik bruožas, perėjęs tą žmogų pateko į pomirtinį gyvenimą. Idėjos apie pomirtinį gyvenimą susiformavo to paties pasaulio, koks buvo prieš mirtį, vizijoje, kur žmogus vykdo panašią veiklą remdamasis tais pačiais socialiniais santykiais, bet kitoje erdvėje. Žinoma, kalbėti apie mirtį kaip gyvenimo pabaigą šiame kontekste nebūtina.
2
Panašiai kaip asmens mirtis buvo laikoma jo išsiuntimu iš bendruomenės. T. y., Mirtis nebuvo laikoma fiziniu egzistavimo nutraukimu, o socialine. Įprasta, fizinė mirtis buvo perėjimas į kitą pasaulį, taip pat gyvenimo tęsinys - tiek mirusiojo, tiek visos bendruomenės.
3
Mirtis labiau išsivysčiusioje visuomenėje. Individuali mirtis, kaip ypatingo dėmesio objektas, visuomenė pradėjo nagrinėti prekių gamybos vystymosi laikotarpiu. Viskas pasikeitė, nes dabar individai buvo susiskaldę ir priešinosi, o asmeninis, individualus gyvenimas jau buvo svarstomas už bendruomenės ribų. Žmogus tapo ne tik žmonių grupės, kaip jis, dalimi, bet ir individu, turinčiu jausmų, asmeninių jausmų, ryšių su kitais žmonėmis derinį, ypatingus įvykius ir pan. Šiuo atžvilgiu fizinė konkretaus asmens mirtis buvo laikoma jo egzistavimo pabaiga, nes bendruomenės gyvenimas net netiesiogiai nebuvo mirusiojo gyvenimo pratęsimas. Šiuo laikotarpiu egzistuoja ir mirties baimė, ir noras nusižudyti.
4
Primityvių sprendimų apie mirtį kaip gyvenimo akimirką sugrąžinimą atneša religija, kurioje mirtis tampa svarbesnė už gyvenimą. Jei mes kalbame apie krikščionybę, tai mirtis yra kulto simbolis, kurio turėtų siekti kiekvienas tikintis krikščionis. Mirtis laikoma atleidimu nuo gyvenimo kančių ir nepritekliaus. Visiems pažadamas Paskutinis teismo sprendimas, kurio metu žmogus gaus „nusipelniusį“ gyvenimą, kurį nugyveno. Gyvenimas po mirties jau tęsiasi nauja linkme - be socialinės nelygybės, darbo ir kitų rūpesčių bei sunkumų socialiniame gyvenime. Pomirtinis gyvenimas tampa išvadavimo iš gyvenimo netobulumų pasauliu. Taigi mirtis tampa ne tik logiška egzistencijos tąsa, bet ir objektu, į kurį jie stengiasi ateiti su tam tikru gyvenimo laikotarpiu atliktų veiksmų bagažu. Be to, mirtis įgyja vienintelio gyvenimo pateisinimo prasmę. Kartu savižudybė laikoma rimta nuodėme, o religija įpareigoja visus „nešti savo kryžių“.
