Stačiatikių krikščionių bažnyčia Rusijoje iš esmės yra valstybė valstybės viduje, turinti savus įstatymus, įsakymus ir tradicijas. Atitinkamai ši valstybė taip pat turi savo valdžią, kuri stebi bažnyčių kanonų įgyvendinimą. Vienas iš jų yra Šventasis Sinodas.
Šventojo Sinodo funkcijos
Šventasis Sinodas užsiima visais Rusijos stačiatikių bažnyčios organizaciniais klausimais, įskaitant sąveiką su bet kuriomis užsienio ir vadinamosiomis religinėmis religinėmis asociacijomis.
Be to, ji yra atsakinga už parapijų sąveiką šalies viduje, krikščioniškų kanonų ir įsakymų įgyvendinimą ir laikymąsi bei svarbiausių organizacinių ir finansinių klausimų priėmimą.
Šventasis Sinodas užsiima stačiatikių tikėjimo populiarinimu ne tik savo, bet ir užsienio gyventojų tarpe, panašų darbą vykdydamas tik pagal valstybės įstatymus. Ant jo pečių guli ir kitų religijų atstovų užpuolimų slopinimas ir etninės neapykantos kurstymas religijos pagrindu.
Šventojo Sinodo sukūrimo istorija
Poreikis sukurti vadovaujantį bažnyčios valdžios organą buvo iškeltas Petro I 1700 m., Mirus patriarchui Hadrianui. Anot Rusijos caro, tolesnis stačiatikybės egzistavimas be tinkamo valdymo buvo neįmanomas, nes nebuvo organizuojami jokie skubūs klausimai ir bažnyčios reikalai neišvengiamai smuko.
Pirmasis bažnytinės valdžios „atstovas“ buvo vadinamasis vienuolinis ordinas, kuris 1718 m. Buvo pervadintas į Dvasinį koledžą ir gavo savo chartiją - Dvasinį reglamentą. O po trejų metų Rusijos krikščionybės valdymo organą pripažino Konstantinopolio patriarchas Jeremijas III ir gavo dabartinį savo vardą - Šventąjį Sinodą.
Kiekvienas, dalyvavęs šiame aukšto rango susitikime ar tapęs jo nariu, privalėjo tarti priesaiką, kuri savo reikšme buvo prilyginta kariškiams, o už jos pažeidimą buvo griežtai nubausta. Šiek tiek vėliau Šventasis Sinodas gavo išsamesnių ir reikšmingesnių nuostatų ir buvo atsakingas ne tik už bažnyčios reikalus, bet ir už rūmus, kai kuriuos iždo ir valstybės kanceliarijos įgaliojimus, o jo pareigas ėjo ir karališkasis archyvas.
