Sunku pasakyti, kodėl egzistencializmas šiandien taip dažnai minimas masių. Gal dėl gražaus ir apgalvoto pavadinimo, galbūt dėl labai tikslaus daugelio būdingos „egzistencinės krizės“ aprašymo. Tačiau tai nekeičia esmės - terminas vis dažniau vartojamas bendraujant su išsilavinusiais žmonėmis, todėl vis svarbiau suprasti bent šios filosofinės pozicijos esmę.
Prieš kalbant apie termino esmę, svarbu pastebėti, kad filosofinė „egzistencializmo“ tendencija niekada nebuvo aiškiai išreikšta. Vienintelis autorius, save vadinęs egzistencialistu, buvo Jeanas-Paulas Sartre'as, o likusieji (kaip Kierkegaardas ar Jaspersas) prisistatė savo darbuose ir aktyviai vartojo terminą, tačiau neišsiskyrė atskirame sraute.
Priežastis ta, kad egzistencija (ty „egzistencija“) savaime nėra „pozicija“ ar įsitikinimas. Tai greičiau klausimas ir diskusijų tema apie tai, kaip kiekvienas individas jaučiasi pats ir jį supantį pasaulį. Tuo pat metu svarbu, kad asmuo jokiu būdu nebūtų sujungtas ir neprisirišęs prie jį supančio pasaulio: galime sakyti, kad šiame kontekste visa visata sukasi aplink žmogų.
Jei mes kalbame apie „egzistencializmo esmę“, tai galima atskirti kaip „juslinį pasaulio pažinimą“. Šiame kontekste autoriai svarsto gyvenimo prasmę, požiūrį į kitus, priklausomybę nuo išorinių aplinkybių ir atsakomybę už savo veiksmus. Ypatingas dėmesys raštuose „apie egzistavimą“ skiriamas baimei ir nevilčiai: manoma, kad galima visiškai suvokti faktą, jog žmogus „gyvena“ tik susidūręs su mirtimi. Dažnai sakoma, kad visas gyvenimas yra ne kas kita, kaip būdas visiškai suvokti savo būties faktą.
Pagrindinė šio klausimo samprata yra „egzistencinė krizė“, kurią ryškiai parodė Sartre'as romane „Pykinimas“. Tai galima apibūdinti kaip be priežasties ilgesį ir neviltį, beprasmybės jausmą ir intensyvią apatiją. Panaši krizė, pasak filosofų, yra prarastas ryšys su išoriniu pasauliu.
Apibendrinant, egzistencializmą galima vadinti būties filosofija. Pirmiausia ją domina trapumas ir beprasmybė, žmogiškas silpnumas pasaulio akivaizdoje. Bet dėl visų savo silpnybių žmogus dėl tam tikrų priežasčių yra apdovanotas laisva valia, tai reiškia, kad jis gali ir privalo sąmoningai sutikti su tuo, kad yra gyvas.
