Šiuolaikinėje rusų kalboje yra daug stabilių frazių, kalbančių apie Dievą. Kai kurie iš jų turi tam tikrą prasmę, nurodančią Kūrėjo didybę. Viena iš šių išraiškų laikoma žodžiais, kuriuos žmogus pasiūlo, o Dievas ištaria.
Raštų šaltiniai turi daugybę posakių, kuriuose kalbama apie žmogaus santykį su Dievu ir atvirkščiai. Vienas ryškiausių to pavyzdžių yra vadinamoji auksinė moralės taisyklė, pasakojanti apie būtinybę žmogui elgtis su savo kaimynais taip, kaip jie norėtų elgtis patys. Pats Kristus davė tokį nurodymą, kaip mini Evangelijos. Be posakių iš Naujojo Testamento, rusų kalboje išsaugomos stabilios frazės, kurių ištakos yra Senojo Testamento šventraščiuose.
Posakis „žmogus daro prielaidą, bet Dievas disponuoja“ turi savo šaknis Senojo Testamento patarlių knygoje: „Žmogaus širdyje yra daug planų, bet įvyks tik tai, ką nustato Viešpats“ (Patarlių 19:21). Žinoma, šiuolaikinė teiginio formuluotė šiek tiek skiriasi nuo teksto nuo Šventojo Rašto, tačiau šią ištrauką galima vadinti šiuolaikinės išraiškos formos atsiradimo pagrindu.
Verta paminėti, kad pažodinis teiginio „žmogus prisiima, bet Dievas disponuoja“ formuluotės vyksta tiesiogiai krikščionių rašytojų darbuose. Pirmą kartą šis teiginys pasirodė darbe „Dėl Kristaus imitacijos“. Šiuolaikiniai mokslininkai teigia, kad knygos autorystė priklauso Tomui Kempiui (apie 1380 - 1471 m.). Savo darbe autorius nurodo pranašą Jeremiją, sakydamas, kad teisūs žmonės yra labiau tvirtinami dėl Dievo malonės, o ne dėl savo išminties ir kad jie pasitiki Dievu, nes „žmogus daro prielaidą, ir Dievas ją turi“.
Ši išraiška rodo ypatingą Dievo Apvaizdą kiekvieno asmens atžvilgiu.
