Vladimiras Afanaševičius Arkhipovas yra poetas ir vaikų rašytojas, kuriam dvi gimtosios vietos yra Vyatka ir Kuban, kur jis gimė ir kur gyvena. Šių vietų ir gamtos žmonės yra jo darbo temos. Jis laimingas ir kaip žmogus, ir kaip poetas. Ir tai jaučiama kiekviename jo eilėraštyje.
Iš biografijos
Vladimiras Afanasjevičius Arkhipovas gimė 1939 m. Kirovo srityje. Valstiečių šeimoje jis buvo antrasis sūnus. Tėvas Afanasijus Dmitrievichas žengė kovos keliu iš Maskvos į Berlyną, o jo motina Efrosinya Nikolaevna dirbo kaime. Pirmą kartą jauno Vladimiro eilėraščiai pasirodė regioniniuose ir regioniniuose laikraščiuose, „Pioneer Truth“ ir žurnale „Smena“.
Jis baigė Kirovo žemės ūkio kolegiją ir išvyko į neapibrėžtus kraštus, kur dirbo korespondentu. Jis baigė Maskvos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakultetą ir Literatūros institutą. Jis dirbo laikraštyje BAM ir nuvažiavo daugybę taigos kilometrų. 1979 m. Jis su šeima persikėlė į Krasnodarą - į savo žmonos tėvynę, kur šiuo metu gyvena.
Poetinės kolekcijos
Poezijos rinkinių pavadinimai kalba patys už save ir už poetą. Jis rašo apie pionierius, kaip žmonės gyvena ir myli, kad tikėjimas ir meilė mus išgelbėja, kad Rusija pakils iš pelenų, kad Vyatkos personažas yra Rusijos stebuklas. Jis nori, kad žmonės gyventų džiaugsme, mylėtų gyvenimą taip, kaip jis, ir prašo duoti ranką kitam. Jis mėgsta rašyti apie nenumaldytą meilę, laimingus žmones ir gulbės ištikimybę. Jis tikina, kad niekas nėra laimėjęs Rusijos kareivio. Perskaičius jo eiles, žmogaus tikėjimas sustiprėja.
Puškinas ir kaimas Rusija
Iš tiesų, kaip susijusios šios trys sąvokos! Kiek laiko jie eina ne tiek kartu su žmogumi, kiek siela sielai! Žmogaus vaikystė teka kartu su poetu, kuris pamilo Tėvynę ir išaukštino meilės jausmą tiek Tėvynei, tiek moteriai. Karo metu Hitleris negalėjo sunaikinti mūsų kultūros. Pokario laikotarpiu autorius užaugo ties Puškino eilėraščiais ir tapdamas poetu „Rusija, Puškinas ir meilė“ atliko stulbinantį vaidmenį. Dabar visi šie žodžiai yra skirti autoriui kaip sandorą, kuria jis remiasi kovojant už aukštą moralę - gerumą ir žmogiškumą.
Pradinė autoriaus nuotaika yra optimistiška, iškilminga. Jis žavisi savo gimtuoju Rusijos saulėlydžiu. Jis prisimena protėvius, kurie davė nuostabius, su gamta susijusius vardus. Toliau nerimą kelia poeto balsas. Poeto mintys susijusios su šiandieniniu Rusijos kaimo likimu. Gimtojo krašto garsai nėra vienodi. Jie tušti. Jis išsigandęs, kaip kapinėse. Namų grožis negyvas. Autoriaus norai skamba kartu ir su liūdesiu, ir su tikėjimu į ateitį. Jis mano, kad maža tėvynė įkvepia žmogų, ir jis neturėtų prarasti ryšio su žeme.
Maža tėvynė
Poetas rašo apie savo mylimą kraštą, apie tai, kad Vyatkos krašte populiarina literatūros kūrinius ir ugdo vaikams meilę poezijai ir gimtąjam kraštui. Vyatkos regionas garsėja ryškiais ir didvyriškais geografiniais pavadinimais. Yra daugybė muziejų. Dievas šią žemę apdovanojo sparnais.
Tai eilėraštis apie mažą poeto tėvynę - Vjatkos žemę, į kurią jis atvyksta beveik kiekvieną vasarą. Jis priėjo nusilenkti Vasnetsovskio namams. Šis regionas yra pilnas šaltinių ir didvyrių. O dailininko Vasnecovo vardas yra Vyatkos krašto simbolis. Maža tėvynė suteikia žmogui stiprybės palaikyti silpnuosius, tikėjimą savimi, į gerą gyvenimą. „Vyatka“ kaip „šviesios rusos“ gabalas. Poetas prašo šviesos, kuri apvalo žmogaus sielą.
Atleisk man mama
Šis eilėraštis yra apie tradicinį motinos norą, kad jos sūnus susirastų gerą žmoną. Gaila, kad motinos gyvenimas jau pasibaigė. Jam atrodo, kad motina gyvena savyje. Artimiausio žmogaus, kuris myli savo sūnų ir linki jam dėkingo likimo, prisiminimas baigiasi žaisminga banga.
Aš taip noriu sukurti meilę
Pirmose eilutėse autorius primena nuotolinę taigą - laiką, kai jis statė BAM. Jis nebuvo bailus ar liūdnas. Tada jį pamilo geriausia mergina. Jis apleido geriausią gyvenimo vietą - Maskvą. Jis ėmė sportuoti, tapo garsiu poetu. Jis išgyveno daugybę testų. Jis buvo ir išlieka romantikas, iš prigimties valstietis. Autorius dėkoja už „saldų meilės jausmą“, kurį jis išgyveno visą savo gyvenimą ir kuris jį sušildė ir išgelbėjo. Žodžiai, kad geriausia mergina jį myli, tapo jo gyvenimo išbandymu.
Eilėraštyje autorius džiaugiasi, kad jis ir ji gyvi. Tai vyras ir žmona. Jų gyvenimas nėra lengvas kelias, o daug kas jau prarasta. Tačiau priekyje yra šių aukštumų puolimas! Pavasaris juos vedė. Jų bendras pasaulis yra pasaulis, kuriame nėra „lyderių ar biurokratų“. Saulė už šilumą, jauna žolė kaip gyvenimo simbolis ir meilė kaip aukščiausia sielos būsena - štai ko žmogui visada reikia.
Literatūrinės kūrybos populiarintojas
V. Arkhipovas daugelį metų dėstė jaunųjų rašytojų meistriškumą „Inspiracijos“ studijoje. Kiekvienais metais Krasnodare vyko vaikų poezijos konkursas „Sparnuotos sūpynės“, „Kubano poezijos dienos“. Jis vadinamas „jaunų širdžių poetu“.
Iš asmeninio gyvenimo
Žmona - Tamara Vasilievna - visada lieka ne tik atsidavusi vyro, bet ir jo kolegos gerbėja. Ji padeda jam sudaryti ir taisyti knygas. Ir jo eilėraščiuose nenuskamba meilės žodžiai geriausioms moterims. Kiekvieną vasarą jie važiuoja į Vyatką. Jie laukia senojo Vladimiro tėvų trobelės, kurią reikia prižiūrėti ir remontuoti.
Anastasijos dukra, kurią poetas nepaprastai myli, yra skirta to paties pavadinimo eilėraščiui.
Bet kuriuo metų laiku dukters vardas ant tėvo lūpų. Nuostabus vardas jam asocijuojasi su gamta - su paukščių vyšnia, su kalnų pelenais. Gryną rusišką vardą poetas tardamas taria žodžiu „Rusija“. Šie du žodžiai neatskiriami. Autorius prisimena savo močiutę Efrosinho, poeto motiną, kuriai jos dukra primena. Dukra Anastasija į namus atneša šviesą ir šilumą. Jo siela skauda dėl jos. Be Rusijos ir dukters - be šių dviejų saulės - jis negali.
