Šventykla yra šventas pastatas, pastatytas pamaldoms ir įgyvendinant religines apeigas, tokias kaip krikštas, vestuvės. Kai kurie žmonės nesupranta: kodėl reikia šventyklų, nes Dievas yra jų sieloje. Net Michailas Zadornovas teigė, kad bendrauti su Visagaliu jam nereikia jokių tarpininkų. Tačiau žmonijai reikia šventyklų. Kodėl?
Taip, žinoma, kiekvienas tikintysis gali bet kada kreiptis į Dievą, nesikreipdamas į šventyklos ir dvasininkų pagalbą. Nepaisant to, šventykla yra vieta, kur atliekami sakramentai. Pavyzdžiui, įvyksta krikštas. Jei nebūtų šventyklos, žmonės negalėtų pereiti vieno iš septynių sakramentų. Kai kurie žmonės ateina į šią šventą vietą pasidalyti savo patirtimi, gauti patarimų. Žmogus apsivalo, siela tampa lengva. Kas yra sakramentas? Tai yra ta ranka, kuri mums buvo ištiesta Dievo dovanomis. Valgydami juos, mes suteikiame Dievui prigimtį, kurią jis apvalo, atneša ten dieviškumą. Žmogus psichologiniame lygmenyje jaučiasi patogesnis, ramesnis. Žmogui nereikia lankytis šventykloje, jis eina ten, kai „siela prašo“. Tai šventa vieta, kurioje žmonės siekia taikos, atleidimo, supratimo. Atvykęs ten žmogus gali būti tikras, kad klausys jo, ištiesia pagalbos ranką ir niekada jo neįžeis. Ten galite pasislėpti nuo žiauraus pasaulio - nusikaltimo, smurto, apgaulės. Atėjęs į šventyklą, žmogus gali įgyvendinti kai kuriuos Aukščiausiojo įsakymus. Pavyzdžiui, vienas iš jų reiškia ateizmo draudimą. Žmogus turi gerbti Dievą, studijuoti tikėjimą ir galvoti apie kūrimo stebuklus. Būtent tam yra šventykla. T. y., Jei ši šventa vieta nebūtų buvusi, žmonės tikriausiai nebūtų buvę tokie religingi, tikėjimas Dievu būtų niekinamas; žmogus taptų ateistu, vykdytų draudžiamus ir nuodėmingus darbus. Norint suprasti, kodėl reikalinga šventykla, galima prisiminti tokią transporto priemonę kaip lėktuvas. Galų gale, tai nėra žmogaus gyvenimo prasmė, tačiau ji gali per gana trumpą laiką mus pasiekti tikslui. Taip yra ir šventykla: ne prasmė, bet tik jos pagalba galime išmokti Kūrėjo įsakymų. Taip, žinoma, jos buvimas nepagerina gyvenimo savaime, tačiau dvasiškai jį praturtina.
