Sena legenda sako, kad veidrodį sukūrė šėtonas, kad per jį sugadintų žmonių protus ir sielas. Požiūris į veidrodžius laikui bėgant pasikeitė, tačiau kai kuriose apeigose ir tradicijose veidrodis yra susijęs su neigiamu poveikiu sielai, taip pat ir mirusiam asmeniui. Artimų žmonių užduotis sudaryti sąlygas, kuriomis perėjimas į kitą pasaulį bus mažiausiai traumuojantis.
Veidrodžiai ir stiklas
Manoma, kad už veidrodžio paviršiaus yra paslėptas paralelinis pasaulis - tikrovės atspindys ar visiška jos priešingybė. Už žvelgiančio stiklo esantis pasaulis yra sielos spąstai; gyvas žmogus dažnai žiūri į save veidrodyje, kad įvertintų savo išvaizdą. Anot legendos, šėtonas sukūrė šią spąstus tam, kad žmonėse išugdytų vieną iš mirtingųjų nuodėmių - pasididžiavimą. Mirusiam žmogui žvilgsnis į ieškomą stiklą už ieškomo stiklo gali sukelti katastrofiškų padarinių - siela gali būti sugauta veidrodyje ir kol veidrodis nutrūks, ji bus pasmerkta gyventi šiame pasaulyje, kentėti ir kentėti. Iš senų įsitikinimų galite sužinoti, kad jei mirusysis namuose nebuvo veidrodžio pakabinamas, tada po kurio laiko jis pradėjo drumstis, ant jo „iš vidaus“ atsirado ženklų, įbrėžimų ir įtrūkimų. Ši įkalinta siela su jos kvėpavimu ir ženklais artimiesiems suprato, kad veidrodis ją sužavėjo ir turi būti sunaikintas.
Aiškinantis pasakojimas, atėjęs į dabartį iš šimtmečių, sakoma, kad tam tikromis sąlygomis veidrodyje galite pamatyti protėvių dvasią, susiaurintą ateitį.
Mirties energija
Parapsichologai mano, kad žmogaus mirties metu įvyksta didžiulis energijos antplūdis, todėl siela palieka kūną. Veidrodis kaip fotoaparato filmas gali užfiksuoti šiuos energijos sutrikimus ir palikti vaizdinį vaizdą apie tai, ką žmogus jautė mirties metu. Vėliau dėl šios liekamosios energijos name gali nutikti keistų dalykų - atodūsiai, aimanos, indų šnabždesys, grindų gurkšnis ir kitos poltergeistų bei vaiduoklių veiklos apraiškos.
Baimė, kad trūks apmąstymų
Kai kurie mano, kad žmogaus siela tris dienas po mirties iki galo nesupranta, kas jai atsitiko, ji grįžta į įprastą aplinką per savo gyvenimą, namus. Atsitiktinai ar tyčia ji gali pažvelgti į veidrodį ir, nematydama savo atspindžio, labai išsigąsti. Ji gali išbandyti pyktį ar baimę bandydama sugadinti veidrodį ir net jį sugadinti. Anot prietaringų žmonių, tai atitraukia mirusiojo mintis nuo jo žemiškojo gyvenimo supratimo, todėl veidrodžiai turėtų būti pakabinti su lakštu arba uždengti bet kokiu kitu nepermatomu dalyku.
Dažniausiai pagal krikščioniškąją tradiciją veidrodžiai kabinami juodu audiniu, kuris vaizduoja liūdesio skraistę.
