Didžioji dalis šiuolaikinio gyvenimo yra bausmė žmogui. Visas tas sūkurys: darbas, nuolatinis lėšų trūkumas, o ne paprasti santykiai šeimoje ir pan. sunku nešti vėl ir vėl. Todėl žmogui pirmiausia reikalingas komfortas.
Dievo pašaukimas
Šiuo atžvilgiu stačiatikiai pastaruoju metu sieks išpažinties, kuri bandytų juos suprasti, įsigilinti į aplinkybes ir, žinoma, jį paguosti. Žmonės trokšta supratimo. Jie bijo, kad nusprendę išpažinti ir kunigui atskleisdami savo sielas, jie taip pat bus tinkamai atsiskaitę už savo paties elgesį. Todėl jie dažnai nusigręžia nuo bažnyčios. Gal dėl to stačiatikybė tarp netikinčiųjų yra apaugusi visokiais mitais.
Kai kurie dvasininkai elgiasi netinkamai. Išgirdę nuodėmes, jie kartais gali net išstumti išpažintį iš šventyklos, pasibaisėję dėl juos apipilusio apreiškimo. Tai neigiamai veikia žmones, kurie ką tik leidosi į stačiatikybės bėgius. Apie 90% skriaudžiamų asmenų čia negrįš.
Pats Dievas pakvietė tuos žmones ateiti pas jį, ir jo balsas buvo išgirstas. Jie nuėjo pas jį su didele viltimi ir čia toks finalas
Bet Kristus mirė už mus visus, be išimties, ir kiekvienas turi teisę naudotis šia auka! Žmogus ateina į šventyklą išlieti savo sielos, paprašyti patarimo ir jam nesunkiai skiriama bausmė. Todėl jis palieka ten dvigubai sunkesnę naštą ir nemato prasmės tokiam gyvenimo būdui.
Koks turėtų būti kunigas
Kunigas turi mokėti išklausyti žmogų, suprasti ir pajusti jo skausmą, o tada būtinai gailėtis ir suteikti vilties. Niekas neatšaukė sunkumo, tačiau jis turėtų būti selektyvus ir saikingai. Žmones reikia labiau paguosti ir nesmerkti nei dešinės, nei kairės. Žmogus jau yra nubaustas, gyvena šioje žemėje ir patiria įvairius gyvenimo sunkumus. Nenuostabu, kad tokiu požiūriu į atgailaujantį žmogų jis nustoja eiti į šventyklą. Ir tai yra dvasininkų kaltė, kuri juos išsklaido savo rankomis. Kai kuris naujokas tikintysis ateis ir išreikš norą bendrauti, ir jis bus apsvaigintas nuo įvairių taisyklių, kanonų ir taip, kad jo galva suktųsi. Jis išsigąs, jam tai atrodys neįmanoma. Jis nuspręs, kad visa tai ne jam, ir atsigręš į bažnyčią.
Jei dvasininkai domisi savo pulko augimu, jie turėtų būti pasirengę perskaityti reikalingus kanonus kartu su atgailos veidu, paaiškinti jam visus nesuprantamus teksto momentus ir pan. Reikia skirti šiek tiek laiko tokiems žmonėms ir padėti žengti pirmuosius žingsnius. Deja, ne visi tai daro. Todėl tokių žmonių reakcija gali būti skirtinga: arba žmogus tai gūžčioja pečiais, nurodydamas tokio įsitikinimo sudėtingumą ir sudėtingumą, arba nustebink jam atsivėrusia nauja realybe. Ir čia daug kas priklausys nuo kunigo. Tokiam žmogui jis turi tapti mokytoju, nes šiuolaikiniai žmonės šiuo atžvilgiu yra neraštingi.
