Juozas Budraitis yra žymus Lietuvos aktorių mokyklos atstovas, populiarus aktorius, kurio karjera prasidėjo praėjusiame amžiuje.
Būsimas aktorius gimė 1940 m., Lipinų kaime, Lietuvoje. Jo tėvai buvo valstiečiai, o jis buvo vyriausias tarp penkių vaikų. Karo metu jie slėpėsi nuo nacių fermose ir tvartuose, o po karo persikėlė į Klaipėdą.
Studijos mokykloje Juozui neatnešė daug malonumo, tačiau mėgėjų pasirodymai buvo labai patrauklūs. Jis gerai mokėsi, bet buvo šiek tiek ruffianas, jis buvo pašalintas iš mokyklos po devintos klasės.
Aukštas ir stiprus jaunuolis neprarado nuostolių - jis ėjo dirbti dailidžiu, o paskui buvo paimtas į armiją. Treji armijos metai suteikė puikią bendravimo ir drausmės patirtį, o Juozas galvojo apie savo būsimą profesiją. Po tarnybos jis tapo teisės studentu.
Kino karjera
Kaip teisininkai gali patekti į aktorius? Tai atsitiko su Budraičiu, kad jį pastebėjo režisierius Vytautas алalakevičius. Gražus, dviejų metrų ūgio studentas idealiai tiko Jono vaidmeniui filme „Niekas nenorėjo mirti“ (1966). Ir Juozas puikiai sugebėjo, nors niekada nesimokė už aktorių.
Tačiau po šio filmo jis tvirtai nusprendė tapti juo. Juozas perėjo į korespondencijos skyrių ir toliau filmavosi filmuose, juo labiau, kad režisierių pasiūlymų buvo daug. O baigęs universitetą, įgijęs teisės mokslą, išvyko dirbti į Lietuvos kino studiją.
Tuo metu Sovietų Sąjungos aktoriai vaidino tik savo šalyje, ir Budraitis nebuvo išimtis, nors turėjo pasiūlymų iš užsienio režisierių. Bet jis susitiko ir susidraugavo su tokiomis žvaigždėmis kaip Olegas Jankovskis ir Stanislavas Liubšinas. Kartu su Yankovskiu jie vaidino filmuose „Skydas ir kardas“ (1968) ir „Du tarnavo draugystėje“ (1968).
Budraitis vaidino daug žvaigždžių: aštuntajame dešimtmetyje jam pavyko suvaidinti daugiau nei dvidešimtyje filmų, o tada jam kilo mintis apie režisieriaus karjerą. Tada jis važiuoja į Maskvą ir įstoja į aukštuosius scenaristų ir režisierių kursus, juos užbaigia ir bando nušauti. Tačiau ši patirtis buvo nesėkminga - jo filmas „Paukščių miestas“ pasirodė nesėkmingas, o Juozas atsisakė idėjos tapti režisieriumi.
Dešimtajame dešimtmetyje Budraitis taip pat buvo paklausus. Filmas, kuris to laikotarpio auditorijai labiausiai įsiminė su jo dalyvavimu, buvo filmas „Pavojingas amžius“ (1981), kuriame partnerė buvo Alice Freindlich. Filmas šiandienos vidurio gyvenimo krizės tema buvo labai populiarus.
Kitas dešimtmetis kinui buvo labai sunkus, tačiau Budraitis šių bėdų nepalietė - jis vis dar turi daugybę vaidmenų skirtinguose filmuose: „Klasika“, „Šimtmečio tragedija“, „Mad Lori“ ir kituose paveiksluose. Dešimtajame dešimtmetyje pasisekė vaidinti filme „Visuomenė“. 2000-aisiais Budraitis toliau aktyviai vaidino ir vaidino teatre.
Iki šiol paskutinis Juozo Budraičio darbas filme yra šeimos drama „Sūnus“ (2017), dalyvaujant Marijai Mironovai, Andrejui Merzlikinui ir Olgai Sutulovai.
Budraičio biografijoje yra ne tik vaidmenys filmuose, bet ir socialinė veikla: 1996 m. Jam buvo pasiūlyta tapti Lietuvos kultūros atašė Rusijoje ir po tam tikrų svarstymų jis sutiko. Šiose pareigose jis praleido 15 metų, kartu vaidindamas filmuose.
