Žmogus priklauso žinduolių klasei ir yra artimas genotipui kai kurioms gyvūnų rūšims. Jam, kaip ir „mažesniems broliams“, reikia maisto, vandens, oro. Tačiau tarp žmogaus ir gyvūnų, net ir artimiausių jam, yra didžiulis skirtumas.
Naudojimo instrukcija
1
Žmonės gali ne tik nuosekliai bendrauti, bet ir įsitraukti į kūrybą, gailėtis patirties ir apmąstyti gyvenimo prasmę. Jokia kita gyva būtybė, net labiausiai išsivysčiusi, to nesugeba. Kitaip tariant, žmogus yra savotiškas dvasinis reiškinys.
2
Didžiajam senovės graikų filosofui Sokratui priskiriami žodžiai: „Pažink save!“ Jis tikėjo, kad tik tokiu būdu žmonės gali tapti išmintingi, suprasti, kodėl jie ateina į šį pasaulį, kaip jie turėtų gyventi. Šis apeliacinis skundas tebegalioja ir šiandien. Tik žmogus, skirtingai nei kitos gyvos būtybės, gali užduoti klausimus: „Kas aš esu?“, „Koks mano vaidmuo šiame pasaulyje?“, „Kodėl aš gyvenu?“ Žmogus gali patirti nuoširdų malonumą išvydęs gražų gamtos kūrinį ar žmogaus sukurtą paminklą. Jis sugeba nesavanaudiškai padėti kitiems žmonėms, patirti žinių troškulį, priversti išmokti ko nors naujo, praplėsti akiratį. Būtent tai ir sudaro jo dvasingumo pagrindą.
3
Žmogui, skirtingai nei gyvūnui, suteikiama galimybė apmąstyti, išanalizuoti savo veiksmus ir galimas jų pasekmes. Kitos gyvos būtybės savo elgesiu vadovaujasi instinktais, refleksais ir tik labai retais atvejais sutinka kai kuriuos priežasties požymius. Jų elgesys visiškai pavaldus pagrindiniam uždaviniui: išgyventi sunkios egzistencijos kovos sąlygomis ir tęsti savo rūpesčius. Žmogus sugeba vadovautis ne tik asmeninio saugumo, naudos, gerovės sumetimais (tiek sau, tiek savo artimiesiems), bet ir atsižvelgti į kitų žmonių interesus, eiti savęs ribojimui dėl bendrojo gėrio. Ir ne tik bijodamas galimos bausmės, bet ir todėl, kad mano, kad tai teisinga.
4
Tik žmogui suteikiama galimybė pasirinkti. Remdamasis auklėjimu, moralinėmis savybėmis ir idėjomis apie tai, kas leistina, o kas ne, jis dažnai užduoda sau klausimą: ką daryti konkrečioje situacijoje? Žmogus sugeba maištauti prieš blogį ir neteisybę, net jei tai gali kelti grėsmę jo interesams ir pačiam gyvenimui. Tiesiog todėl, kad taip liepia sąžinė - pats „vidinis balsas“, neatsiejama žmogaus dvasingumo dalis.
5
Tikrai dvasingas žmogus jaučia savo atsakomybę ne tik už save ir savo šeimą, bet ir už visą savo tautą, valstybę ir visą mūsų planetą. Galų gale, Žemė yra mūsų bendrieji namai, ir daugelis klausimų (pavyzdžiui, aplinkos apsauga) turi pasaulinę reikšmę.
