Evangelijose kalbama apie šventus krikščionių tekstus, kuriuos parašė šventieji apaštalai apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, mokymus ir stebuklus. Keturios evangelijos yra įtrauktos į Naujojo Testamento knygų kanoną ir atspindi vieną iš svarbiausių Dievo įkvėptų knygų visoje Biblijoje.
Kritikui Evangelija nėra tik istorinis dokumentas, pasakojantis apie Jėzaus Kristaus gyvenimą ir darbus. Visų pirma, tai yra Šventasis Raštas, kuris buvo parašytas perduodant dieviškąją malonę šventiesiems apaštalams, kad žmonės daugiau sužinotų apie Dievą. Evangelija nėra tik literatūra, tai yra paties Dievo apreiškimas žmonėms.
Todėl krikščioniui Evangelija turėtų būti skaitoma su dvasinės pagarbos ir baimės jausmu. Prieš skaitant Evangeliją, norint suprasti skaitomą tekstą, naudinga kreiptis į Dievą. Evangelijos teksto suvokimas krikščionio protui turi praeiti per bendrą Bažnyčios mokymo apie Dievą kaip Gelbėtoją, Atpirkėją, pašventiklį ir Kūrėją prizmę.
Evangelijos pasakojimus toli gražu ne visada reikia suprasti pažodžiui. Pats Jėzus Kristus dažnai kreipėsi į mokinius palyginimais, kuriais jis vaizdingai stengėsi perduoti žmonių sąmonei pagrindines moralines ir religines tiesas.
Naudinga, jei Evangelijoje aiškinami šventieji Bažnyčios tėvai. Pavyzdžiui, „Theophylact“ bulgarų kalba. Reikia suprasti, kad Evangeliją parašė apaštalai po to, kai jiems nusileido Šventoji Dvasia. Ortodoksai mano, kad kai kurie sunkiai suprantami evangelijų fragmentai neatskleidžiami žmogaus sąmonei dėl tam tikro asmens nuodėmingumo ar banalaus pagrindinių Bažnyčios doktrinos tiesų ignoravimo.
Norint suprasti Evangeliją, aiškinant įvairius pasakojimus reikia ne tik ieškoti atsakymų iš šventųjų Bažnyčios tėvų, bet ir pabandyti gyventi dvasinį gyvenimą, parodant Dievo troškimą. Kitu atveju Evangelija bus išimtinai knyga apie senovės Izraelio mitus ir legendas konkrečiam asmeniui. Tačiau reikia suprasti, kad pagrindinis apaštalų tikslas rašant tekstus buvo skelbti tiesą apie tikrąjį Dievo atėjimą į Žemę.
