Religijos tema buvo ir išlieka prieštaringiausia žmonijos socialiniame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime. Vieniems tikėjimą perduoda motinos pienas, o kiti visą gyvenimą lieka ateistais.
Kelias į tikėjimą
Kiekvienas gali tikėti Dievu, nes tam nereikia turėti jokių ypatingų sugebėjimų ar priklausyti ypatingam socialiniam sluoksniui. Nepaisant šeimos ir aplinkos, kurioje asmuo užaugo, jis gali būti ateistas ar tikintysis. Niekas nežino, nuo ko priklauso žmogaus požiūris į religiją. Tačiau toks požiūris gali dramatiškai pasikeisti visą gyvenimą, pavyzdžiui, aršus ateistas gali tapti dvasininku, arba atvirkščiai.
Kieno nors sieloje tikėjimas yra paslėptas, slepiasi po išoriniu netikėjimu, ir dėl tam tikrų įvykių bei įvykių žmogaus gyvenime jis gali išblėsti. Šiuo atveju tai yra priverstinis ateizmas, nesąmoningas, puoselėjamas likimo valios. Labai dažnai žmogus, tvirtindamas, kad netiki Dievu, tiesiog bando įtikinti, kad jo nėra. Jam tai tiesiog gyvybiškai svarbu, tai yra reakcija, apsauginė reakcija. Darydamas nuodėmes, žmogus kenčia savo sąžine ir, norėdamas bent kažkaip pateisinti šias nuodėmes, įsitikina, kad nėra Dievo, todėl tu gali nusidėti ir nebus jokių pasekmių.
Tuo pat metu tikėjimas yra kelias atgal, vedantis į Dievą, o ne nuo jo slepiantis. Kelias, kuris nepateisina nuodėmių, tačiau jas atpažįsta ir veda į apsivalymą nuo jų. Tam tikru gyvenimo momentu daugelis pradeda ieškoti kelio šiuo keliu dėl įvairių priežasčių, nesvarbu, ar tai būtų nepasitenkinimas savo gyvenimu, ar šio gyvenimo prasmės ieškojimas. Dažnai toks dvasinis poreikis iškyla tik tada, kai visi žemesnieji poreikiai jau yra patenkinti, tačiau ramybės siela nerasta.
