"Ir dulkės grįš į žemę, iš kur jos atsirado. Dvasia eis pas Kūrėją, kuris ją davė". Štai ką Biblija sako apie gyvenimą po mirties. Tiesą sakant, kiekviena religija turi savo spėliones apie tai, kas nutinka žmogui po jo fizinės mirties.
Kokia yra tikroji žmogaus mirtis?
Biologinė (tikroji) žmogaus mirtis yra visiškas visų gyvybę palaikančių procesų sustabdymas. Mirtis yra negrįžtamas reiškinys. Joks žmogus negali praeiti pro jį. Šiam procesui būdingi beveik mirties ir pomirtinio laikotarpio simptomai - kūno temperatūros sumažėjimas, griežtas mirtingumas ir kt.
Kur yra žmogaus siela po fizinės mirties?
Remiantis senovės egiptiečių įsitikinimais, bet kurio žmogaus pomirtinis gyvenimas yra reikšmingiausias jo egzistavimo etapas. Jie tikėjo, kad žemiškasis gyvenimas nėra toks svarbus kaip pomirtinis gyvenimas. Senovės egiptiečiai gana rimtai tikėjo, kad kitas pasaulis yra naujas gyvenimas, kuris yra savotiškas žemės egzistencijos atitikmuo, tik be karų, maisto, vandens ir kataklizmų.
Įdomu tai, kad senovės egiptiečiai kalbėjo apie žmogaus sielą. Jie tikėjo, kad norint tęsti visų 9 jo elementų egzistavimą, reikalingas tam tikras materialus prisirišimas. Štai kodėl senovės Egipte jie buvo malonūs balzamuoti ir išsaugoti mirusiojo kūną. Tai buvo postūmis piramidžių erekcijai ir požeminių kriptų atsiradimui.
Kai kuriose rytų religijose yra mokymų apie sielos reinkarnaciją. Manoma, kad ji neina į kitą pasaulį, o atgimsta iš naujo, pereidama į naują asmenybę, kuri nieko neprisimena apie ankstesnį savo gyvenimą.
Senovės romėnų ir graikų religijoje paprastai buvo manoma, kad žmogaus siela po jo mirties pereina į Hadeso požemį. Tam sielai reikėjo perplaukti upę, vadinamą Siksu. Charon jai padėjo tuo - keltininku, savo laivu gabenančiu sielas iš vienos pakrantės į kitą.
Be to, tokiose tradicijose buvo tikima, kad žmogus, kuriam gyvenime pavyko pelnyti ypatingą dievų gailestingumą, sėdėjo Olimpo kalne.
