Asmens dvasingumas yra labai sudėtinga ir daugialypė sąvoka, apimanti kelis asmens asmenybės aspektus. Ką iš tikrųjų reiškia šis žodis?
Jei žmogus atsisako savo ego ir pradeda demonstruoti Kūrėjui būdingas savybes, galime manyti, kad jis žengia pirmuosius žingsnius link tikro dvasingumo. Juk dvasingumas nereiškia daug melstis, eiti į bažnyčią ar mokytis specialios dvasinės literatūros. Dvasingumas yra daug aukštesnis nei panašios pasaulinės sąvokos, jis apima žmogaus sielos norą susivienyti su Kūrėju, tapti bent šiek tiek panašiu į jį ir pradėti naudą kitiems.
Iš pradžių kiekvienas asmuo siekia naudos tik sau. Stengiamės pagerinti savo gyvenimą, visiškai pamiršę apie savo didįjį likimą - gyventi visuomenėje. Jei Viešpats sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir panašumą, jis negalėjo apsiriboti tik išoriniu fiziniu panašumu, bet įliejo į sielą dieviškąją kibirkštį, kuri būtinai buvo duota uždegti ir vidine šviesa uždegti tiek patį vyrą, tiek aplinkinius žmones.
Būtent šios vienybės su kūrėju suvokimo ir savo paties atsisakymo vardan bendrumo momentu vyksta žmogaus dvasingumo formavimasis. Tikras dvasingumas yra nesavanaudiškas tarnavimas Dievui ir žmonėms, kartais net nepažįstamiems žmonėms. Žmogus yra pasinėręs į gėrio, šviesos ir dvasios susiformavimo kūne idėjas, nustoja užsiimti asmeniniu kaupimu ir dalį savo gyvenimo ar net visą savo gyvenimą skiria tarnauti Dievui ir žmonėms. Kai kurie, suvokdami savo ankstesnių sprendimų klaidingumą, atsisako pasaulio ir eina į vienuolynus, kur savo gyvenimą skiria tarnystėms ir maldoms. Kiti ir daug mažiau nukreipia visas savo pastangas padėti kitiems.
Tačiau neturėtumėte galvoti, kad kokybė yra pradine prasme, būdinga išskirtinai dvasininkų, dvasininkų ir įsitikinusių tikinčiųjų žmonėms. Jei dvasingumą vertintume kaip sielos, minčių grynumą ir nesavanaudišką žmogaus norą tarnauti kitiems savo gyvenimu, jis atrodo daug platesnis ir daugialypis. Visais laikais, net kai tokios koncepcijos nebuvo, buvo vertinamas nesavanaudiškumas, gerumas ir minčių grynumas. Būtent šios savybės yra tikrojo žmogaus dvasingumo sudedamosios dalys.
Be abejo, dvasingumas yra labai moralinė sąvoka, susijusi su subtiliais dalykais ir neprieinama visiems. Bet tai nereiškia, kad žmonės, kurie to nepadarė, yra šiek tiek prastesni ar prastesnės būklės. Kiekvienam žmogui suteikiama galimybė įrodyti save šiame gyvenime ir kažkas tai daro, tobulėdamas kitiems.
