Didžioji tautų migracija yra masinė genčių migracija IV a. Po Kr. Iš Romos imperijos pakraščių ir už jos ribų esančių žemių į centrinius regionus. Šis įvykis turi daugybę priežasčių, tarp kurių pagrindinį vaidmenį atliko klajoklių hunų išpuoliai iš rytų ir gyvenimo lygio pagerėjimas, dėl kurių žmonės siekė sėslaus gyvenimo būdo ir žemės užgrobimo.
Hunų užkariavimas
345 m. Hunų gentys įsiveržė į viduramžių Europą, kuri pradėjo pulti sėslias tautas, gyvenančias Romos imperijos pakraštyje. Tai daugiausia buvo taikios gentys, užsiimančios žemės ūkiu ir negalinčios pateikti tinkamo atpildo agresyviai mąstantiems hunams. Žmonės turėjo palikti savo žemes, ieškoti naujų teritorijų ir kovoti su mažiau pavojingais ir karingais kaimynais. Dėl to jau susilpnėjusią Romos imperiją pradėjo pulti kaimyninės gentys, nuolatiniai reidai iš skirtingų pusių prisidėjo prie jos silpnėjimo.
Hunų užkariavimas žlugdė vokiečių genčių sąjungą, o germanų tautos taip pat pradėjo kraustytis į Balkanų pusiasalį. Hunams pavyko sunaikinti Ostrogotų, esančių tarp Juodosios ir Baltijos jūrų, valstybę.
Iki penktojo amžiaus hunams vadovavo Attila, kuris Europoje pradėjo dar rimtesnes kampanijas. Didžioji Europos teritorija buvo nuniokota dėl jos reidų. Ir tik 451 m. Romėnams pavyko nugalėti jo armiją, o po to suskilo kelių hunikų genčių sąjunga. Bet jau prasidėjo didžioji tautų migracija, buvo ir kitų užkariautojų, norinčių užkariauti Romą. Barbarai puolė vienas po kito, tuo tarpu romėnai jiems nesutiko. Vakarų Romos imperija žlugo.
Kita didžiosios tautų migracijos, kurią tyrėjai dažnai vadina, priežastis yra klimato atvėsimas ir blogėjančios sąlygos daugelyje teritorijų. Gentims teko ieškoti palankesnių vietų žemės ūkiui.
