Dėl savo ypatumų eilėraštis yra sunkiau analizuojamas kūrinys nei proza. Visų pirma, trumpumas, didesnis meninių reikšmių, taip pat metaforų ir kitų formų perdavimas, verčia gana ilgai galvoti apie bet kurią stichiją. Tuo pačiu metu bet kuris prozos kūrinys, kaip taisyklė, yra suprantamesnis skaitytojui, nes jame aiškiai nupiešta tema ir siužetas, taip pat herojai ir idėjos.
Taigi norint atlikti eilėraščio analizę, būtina išryškinti jo temą. Tai gali būti lyrika, tai yra, kūrinys skirtas meilei ir jausmams, tai gali būti gamtos (peizažo) aprašymas, tai gali būti filosofija (samprotavimai apie būties prasmę ir kitas kategorijas), o eilėraštis taip pat gali būti skirtas socialiai reikšmingoms problemoms.
Kitas analizės punktas yra grafikas. Gali būti, kad eilėraštis skirtas jausmams. Tada greičiausiai perskaitysite tų aprašymą, nors greičiausiai prie jų bus atsekta santykių linija. Nepaisant to, jei eilėraštyje nėra įvykių, sutelkti dėmesį į siužetą yra neprivaloma.
Norint analizuoti eilėraštį, svarbu nustatyti jo dydį. Turbūt tai yra pati sunkiausia dalis tiems, kurie neištyrė literatūros teorijos. Dažniausiai pasitaikantys dydžiai yra iambic, trochee, daktilas, amfibija ir anapaestas. Jų skirtumus sudaro skiemenų skaičius vienoje eilutėje, taip pat streso išdėstymas, kuris sudaro visos eilutės ritmą.
Rimo dažnis taip pat gali skirtis, tai turi būti nurodyta analizuojant eilėraštį. Jis gali būti suporuotas (kai dvi eilutės skamba iš eilės), žiedas (1 ir 4 eilutės, taip pat 2 ir 3 eilutės) ir kryžminės (lygios ir nelyginės eilutės).
Analizuojant eilėraštį, svarbu atkreipti dėmesį į naudojamus meninius įvaizdžius, jų išraiškos būdus, stilistines figūras ir kelius. Tai apima epitetus, alegorijas, metaforas, hiperbolus ir kt. Sustiprinimai ir kitos revoliucijos taip pat padeda sustiprinti efektą ir pabrėžti.
Reikėtų atsižvelgti į darbo stilistinę kryptį. Tai gali būti romantizmas, tačiau šiandien dažnai sutinkamas modernizmas, futurizmas ir kitos modernios tendencijos.
