Teatro pasaulis yra gyvas organizmas, jis keičiasi taip pat greitai, kaip ir supanti tikrovė, tačiau yra dalykų, kuriems laikas netaikomas. Pavyzdžiui, scenos erdvės organizavimas, veiksmo laiko ir vietos vieningumas, taip pat kai kurios techninės savybės, tokios kaip apšvietimas ir prietaisų išdėstymas.
Gyvosios ugnies era
Specifinis scenos apšvietimas buvo naudojamas nuo senovės Graikijos ir Romos teatro laikų, tais laikais buvo naudojami alyvos degikliai, išdėstyti aplink amfiteatro perimetrą. Norėdami sukurti spalvą ar tam tikrą paslapties atmosferą, buvo naudojami spalvoti dūmai, taip pat sumažintas degiklių skaičius.
Viduramžiais scena pradėta apšviesti žvakėmis, vėliau - dujinėmis lempomis. Atšvaitai buvo naudojami abiems šviesos šaltiniams: poliruotam metalui ar veidrodžiui. Atsiradus kaitrinėms lempoms scenos apšvietime, atėjo nauja era.
Menininkai išryškina įvairias scenas ir pavienius aktorius, norėdami suteikti jiems didesnį išraiškingumą ir stilistinę orientaciją.
Kaitrinės lemputės
Iki praėjusio amžiaus 30-ųjų scenos apšvietimui buvo naudojamos primityvios elektrinės lempos, kurios buvo sumontuotos taške ir periferijoje. Vidutiniškai viename spektaklyje buvo naudojama iki 500 lempų, kurias valdė 350–500 jungikliai. 30-ųjų pradžioje scenoje buvo išrastas pirmasis specialus prožektorius, pagrįstas elipsiniu reflektoriumi, kuris buvo plačiai naudojamas teatruose, kad spektaklio metu būtų sukurti specialūs apšvietimo efektai. Naudodamiesi lengvu scenos dizainu, galite pasiekti kuo tikroviškesnį spektaklio suvokimą ir suteikti jam daugiau natūralumo.
Profilio projektoriai ant slengo yra vadinami „galva“, jie tikrai dideli ir apvalūs, įrengti aplink rampos perimetrą. Beje, rampa taip pat turi apšvietimą, paprastai linijinį.
