Tikintieji žino, kad pasaulis neišvengiamai pasibaigs: karaliaus antikristas, bet vis tiek triumfuos Viešpats, ir tai nepriklauso nuo žmonių. Dievas neapibrėžė tokios ateities. Tai yra žmogaus kritimo pasekmė. Ir jei ne už originalią nuodėmę, žmogus būtų buvęs „pasmerktas“ laimingam dieviškajam gyvenimui.
Dievo ir žmogaus santykis
Gyvendami Žemėje, mes dažnai meistriškai, stengiamės peržengti tai, kas leidžiama, ribas. Kad mes patys sau nepakenktume, Dievas yra priverstas mus apriboti. Jis visa tai daro nepažeisdamas mūsų laisvos valios, o paskutinis žodis visada lieka asmeniui. Dievas nenori mūsų kančios. Jie tiesiog reikalingi sielos apsivalymui. Dėl mūsų nuodėmingumo tokį įrankį randa pats žmogus, o ne Dievas juos siunčia.
Dažnai žmonės bebaimiškai „kabina“ šmeižtą ant Kūrėjo, tvirtindami, kad tai yra jo bausmė, ir nekreipia dėmesio į savo dvasinę būseną, net neįtardami, kad jie yra bėdų šaltinis. Viešpats, kaip mylintis tėvas, taiko auklėjamąsias priemones, kad kentėdami galėtume pakeisti ir suprasti dvasinius įstatymus.
Kaip demonai patenka į valdžią
Žmonės dėl savo gyvenimo būdo tapo demonų objektais. Dievas, matydamas mūsų neteisumą, leidžia atsiriboti nuo Jo tikėdamasis, kad sudegę mes vėl grįšime į tikrąjį kelią. Pasirodo, žmogus pats eina link savo nelaimių, o tada dėl to kaltina Kūrėją.
Visi mes, tam tikru ar kitokiu laipsniu, turime demonišką įtaką. Demonai gerai elgiasi ištyrę mus, nes jie buvo pažįstami su žmogumi nuo pat jo sukūrimo. Jų patirtis nuolat auga. Priėjęs prie jo, demonas pirmiausia žadina aistringus troškimus, sutelkia dėmesį į kai kurias ydas ir tada stumia į nuodėmę. Tai daroma tyliai ir užmaskuota, kaip kyla iš jūsų pačių norų. Juk jiems nenaudinga atsiskleisti.
Nuo žmonių, kurie yra nutolę nuo Dievo ir paskendę nuodėmėse, demonai nebegali slėptis. Pavyzdžiui, pacientai, turintys priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, esant delyro tremenso būsenai, gali juos pamatyti akis į akį. Jie dažnai įtikina nelaimingus asmenis nusižudyti ir pasiima sau sielą.
Dievui leidus arba dėl ypatingo žmonių nuodėmingumo demonams leidžiama juose gyventi. Pavyzdžiui, Motavilovas, kuris buvo šalia Serafimo Sarovskio, nepaliko rimtų ydų, bet vis dėlto buvo suvaldytas. Jo įsitikinimas, kad krikščionių bažnyčios, kurios reguliariai gauna komuniją, negali būti paveiktos demonų, matyt, suvaidino jį ir sumokėjo už savo aroganciją.
