Tikinčiųjų ar žmonių, kurie ateina tik pas Dievą, rate yra nuomonė, kad egzistuoja savotiškos „stebuklingos piktogramos“, kurias galima uždegti žvake, o peticijos pateikėjo noras išsipildys iškart arba po kurio laiko.
Realybė ar prietarai?
Deja, noro išsipildymo piktograma skaičiavimas grindžiamas krikščioniškojo tikėjimo esmės nesupratimu, fragmentiškomis žiniomis, kurias kažkas kada nors ir kažkur girdėjo, ir netgi tiesiog prietarais.
Prietarai taip pat egzistuoja bažnyčios tvoroje. Pavyzdžiui, daugelis žmonių suvienijimo sakramentą suvokia kaip mirštantį patepimą ir dėl šios priežasties daugelis jo atsisako.
Stačiatikybėje tikrai yra tradicija melstis šventiesiems dėl skirtingų poreikių, tačiau verta padaryti svarbią išlygą: jie meldžiasi pirmiausia Dievui, o šventieji labiau linkę veikti kaip pagalbininkai ir užtarėjai. Štai kodėl maldų tekstuose taip dažnai sutinkama frazė „… Dievo šventasis, melskis už mane“.
Be to, nė viena žvakė, pastatyta priešais piktogramą, negali būti nei garantas, nei netgi sąlyga Dievui: „Aš uždedu žvakę ir už tai įgyvendinu norus“.
Akivaizdu, kad esant įvairioms sunkioms aplinkybėms norisi palikti vietą stebuklams - ir jų tikrai būna gyvenime. Bet dar dažniau „stebuklas“ pasirodo visiškai žmogaus sukeltas ir pirmiausia reikalauja rimto žmogaus vidinio darbo.
