Krikščionybė atsirado maždaug prieš du tūkstančius metų ir per tą laiką ji virto viena galingiausių pasaulio religijų. Istorikai nesutaria dėl krikščionybės kilmės vietos. Vieni mano, kad tai buvo Palestina, kiti įsitikinę, kad pirmosios krikščionių bendruomenės atsirado Graikijoje ir Romoje.
Naudojimo instrukcija
1
Krikščionybės atsiradimo pagrindas buvo Palestinoje vykstantys politiniai procesai. Likus keliems dešimtmečiams iki naujos eros pradžios Judėja tapo Romos imperijos dalimi, praradusi nepriklausomybę. Valdymas provincijoje perėjo Romos gubernatoriui. Idėja, kad žydų tauta patyrė dievišką atpildą už religinių papročių pažeidimą, pasklido visoje visuomenėje.
2
Palestinoje kilo vis nuobodu protestas prieš Romos valdžią, kuri dažnai įgavo religinę spalvą. Essenų, kurių sektos turėjo visus ankstyvosios krikščionybės bruožus, mokymai pradėjo populiarėti. Essenai savaip aiškino su žmogaus nuodėmingumu susijusius klausimus, jie rėmėsi artėjančiu Išganytojo atėjimu ir tikėjo, kad netrukus turėtų ateiti laiko pabaiga.
3
Ideologinis krikščionybės pagrindas buvo judaizmas. Tuo pat metu Senojo Testamento nuostatos neprarado savo reikšmės, tačiau gavo naują aiškinimą atsižvelgiant į įvykius, aprašytus Evangelijose ir susijusius su žemiškuoju Jėzaus Kristaus gyvenimu. Gimtosios religijos šalininkai pateikė naujų idėjų monoteizmo, mesianizmo ir pasaulio pabaigos doktrinai. Idėja kilo antrą kartą atėjus Gelbėtojui, po kurio jo tūkstantmečio karalystė bus įkurta žemėje.
4
Pirmajame naujos eros amžiuje krikščionybė dar tik pradėjo išsiskirti iš judaizmo. Nuotaiką religinėje aplinkoje lėmė tikėjimas Jėzumi Kristumi, kuris atėjo į pasaulį sutaikinti už žmonijos nuodėmes, taip pat įsitikinimas apie jos dieviškąją kilmę. Pirmieji krikščionys laukė, kol Gelbėtojas vėl atsiras diena iš dienos, numatydamas teisingą Jo bausmę tiems, kurie priespaudė Palestinos žmones.
5
Ten, kur krikščionybės pozicijos buvo stiprios, atsirado religinės bendruomenės, kurios iš pradžių neturėjo centralizacijos ir ypatingų kunigų. Pirmųjų krikščionių draugijoms vadovavo autoritetingiausi tikintieji, kuriuos kiti laikė galinčiais suvokti Dievo malonę. Krikščionių bendruomenių vadovai dažnai turėjo charizmos ir turėjo didelę įtaką krikščionių bendruomenei.
6
Pamažu iš religinių krikščionių bendruomenių, aiškinančių Šventojo Rašto nuostatas, pradėjo išsiskirti ypatingi žmonės. Buvo tokių, kurie atliko technines pareigas. Laikui bėgant vyskupai, kurie dirbo kaip stebėtojai ir stebėtojai, pradėjo dominuoti bendruomenėse. Krikščionybės organizacinė struktūra pradėjo formuotis maždaug II-ame naujos eros amžiuje.
7
Kitame krikščionybės formavimosi etape visuomenėje pasklido kiek kitokios nuotaikos. Intensyvius ateinančio Išganytojo lūkesčius pakeitė požiūris į prisitaikymą prie gyvenimo naujomis socialinėmis nuostatomis. Tuo metu kito pasaulio idėja apie žmogaus sielos nemirtingumą buvo pradėta plėtoti išsamiau.
8
Laikui bėgant pradėjo keistis krikščionių bendruomenių socialinė sudėtis. Tarp šios religijos šalininkų skurdžių ir nepasiturinčių skaičius tampa vis mažesnis - išsilavinę ir turtingi piliečiai aktyviai pradeda priimti krikščionybę. Bendruomenė tampa tolerantiškesnė turtams ir politinei galiai. Visiškas naujos dogmos atskyrimas nuo judaizmo įvyko arčiau II amžiaus pabaigos, po to krikščionybė tapo savarankiška religija.
